Popiežius kartu su italais vyskupais meldėsi už Italiją

Ketvirtadienio pavakare popiežius Benediktas XVI kartu su Italijos ganytojais, šiomis dienomis susirinkusiais į Vyskupų konferencijos generalinę asamblėją, kalbėjo Rožinio maldą Romos Didžiosios Mergelės Marijos bazilikos koplyčioje, dedikuotoje Marijai Romiečių globėjai – Salus populi romani.

Po kartu sukalbėtų Rožinio Šviesos slėpinių, popiežius kreipėsi į Italijos vyskupus:

„Susirinkote šioje nuostabioje bazilikoje, kurioje į šimtametę vienumą susilieja dvasingumas ir menas, melstis ir prašyti Marijos – Mater unitatis – Vienybės motinos užtarimo italų tautai, mininčiai savo šalies politinės vienybės šimto penkiasdešimties metų sukaktį. Reikšminga, kad šiai iniciatyvai rengtasi panašiais maldos susitikimais, vykusiais vyskupijose. Tai vienas iš daugelio būdų, kuriais jūs stengiatės, kad Bažnyčia visą laiką būtų artima šiai tautai“.

Pasak popiežiaus, svarbu ir tai, kad Marijos užtarimo italų tautai meldžiama šį gegužės mėnesį, liaudies pamaldumo tradicijoje skirtą Dievo Motinai, ir šioje bazilikoje, kuri buvo pati primoji bažnyčia dedikuota Dievo Motinai krikščioniškuose Vakaruose. Seniausioji bazilikos pastato dalis siekia penktąjį amžių, tai yra tuos laikus kai 431 m. vykęs Efezo visuotinis susirinkimas leido Mariją vadinti Dievo Motina – tai yra giliai kristologiniu titulu, išplaukiančiu iš įsikūnijimo slėpinio ir patvirtinančiu tikėjimą Sūnaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių vienybe. „Marija pagimdė Sūnų, - kalbėjo popiežius Benediktas, - kuris yra istorijoje apsigyvenęs Dievas, pasukęs istorijos tėkmę nauja ir galutine linkme, suteikęs galimybę kiekvienam žmogui atgimti naujam gyvenimui, vykdyti Dievo valią, o tuo pačiu ir savo tikrąjį pašaukimą“.

„Tikėdamas žmogus nesusvetimėja, - sakė popiežius Benediktas. Ne tikėjimas, bet kitos patirtys teršia žmogaus asmens orumą ir visuomenės gyvenimo kokybę. Susitikimas su visada nauju Evangelijos žodžiu kiekvienu istorijos metu visada skatino civilizacijos pažangą, tiesė tiltus tarp tautų, turtino mūsų visuomenes kultūros ir meno vertybėmis, o taip pat ir daugybe artimo meilės formų. Neveltui Italija, minėdama politinės vienybės šimtas penkiasdešimtąsias metines, gali didžiuotis Bažnyčios artumu ir veikla“. Popiežius pridūrė, kad Bažnyčia nesiekia sau privilegijų ir neuzurpuoja politinių institucijų vaidmens, bet gerbdama teisėtą valstybės pasaulietiškumą, dėmesingai stengiasi padėti, kad būtų gerbiamos pagrindinės žmogaus teisės.

Galiausiai Šventasis Tėvas prašė Mergelės Marijos – Vienybės Motinos – užtarimo, kad Viešpats apdovanotų italų tautą brangiausiomis taikos ir brolybės malonėmis, kurios savo ruožtu lemia ir solidarią visuomenės plėtrą. Italijos politikos veikėjams valstybės suvienijimo šimto penkiasdešimties metų sukaktis tebūnie proga stiprinti tautinės vienybės ryšius ir įveikti visokį susiskaldymą. (jm)