Bendroji trečiadienio audiencija. Maldos grumtynės

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje Benediktas XVI, toliau tęsdamas ciklą apie maldą, kalbėjo apie biblinį tekstą iš Pradžios knygos, apie tam tikrą patriarcho Jokūbo gyvenimo epizodą – apie grumtynes su Dievu prie Jakobo upės brastos.

Tai nelengvai interpretuojama ištrauka, tačiau svarbi mūsų tikėjimo ir maldos gyvenimui, - sakė popiežius, primindamas savo klausytojams platesnį Jokūbo istorijos kontekstą.

Jokūbas išgavo iš savo vyresniojo dvynio Ezavo pirmagimystės teises už lęšių sriubos lėkštę, vėliau su apgavyste gavo savo seno tėvo Izaoko palaiminimą, pasinaudodamas jo aklumu. Bėgdamas nuo Ezavo pykčio, prisiglaudė pas giminaitį Labaną. Susituokė, praturtėjo ir susiruošė grįžti į gimtąjį kraštą, o prieš susitikdamas su broliu ėmėsi atsargumo priemonių.

Tačiau kai jau viskas buvo paruošta šiam susitikimui, kai jau visi kartu buvusieji persikėlė per Ezavo teritoriją ribojusios upės brastą, vienas likęs Jokūbas staiga buvo užkluptas nepažįstamojo ir grūmėsi su juo visą naktį. Būtent ši kova, aprašyta 32-ajame Pradžios knygos skyriuje, jam tapo išskirtine Dievo patirtimi.

Naktis yra patogus laikas veikti slapčia, taigi, geriausias laikas Jokūbui įžengti į brolio teritoriją šiam nematant arba su viltimi užklupti Ezavą nepasiruošusį. Bet vietoj to, jis pats, nepasiruošęs, buvo užkluptas. Prieš tai pasinaudojo savo gudrumu, kad išsisuktų iš pavojingos situacijos, manėsi viską kontroliuojąs, o vietoj to jam teko paslaptingos grumtynės, esant vienam ir nesuplanavus jokios gynybos. Beginklis ir naktį Jokūbas su kažkuo grumiasi. Tekste neatskleidžiama užpuoliko tapatybė, tik neapibrėžtai sakoma „kažkoks žmogus“. Tamsoje Jokūbas nemato aiškiai su kuo jis kovoja, ir skaitytojui užpuolikas lieka nežinomas, paslaptingas. Tik viena pasakojime tikra – kažkas stojo prieš patriarchą Jokūbą. Tik pabaigoje, kovai jau pasibaigus, tas „kažkas“ dings, tik tada Jokūbas jį įvardins ir galės pasakyti, kad kovojo su Dievu.

Viskas vyksta tamsoje ir sunku pasakyti ne tik tai, kas yra Jokūbo užpuolikas, bet ir tai, kaip vyksta kova. Skaitant tekstą, sunku pasakyti kuris iš dviejų ima viršų, kova, rodos, permaininga. Iš pradžių atrodo, kad Jokūbas yra stipresnis, nes jo priešininkas, kaip sako tekstas, „negalėjo jo įveikti“. Ir vis dėlto tada taip suduoda į Jokūbo šlaunį, kad ši išnyra. Tada, rodos, Jokūbas turėtų pasiduoti, bet, priešingai, kitas prašosi paleidžiamas. Jokūbas sutinka tai padaryti su viena sąlyga - „paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi“. Tas, kuris su apgaule atėmė iš brolio pirmagimio palaiminimą, dabar nori jį gauti iš nepažįstamojo, apie kurio tapatybę pradeda nutuokti, nors dar negali aiškiai atpažinti.

Varžovas, kuris, rodos, yra Jokūbo sučiuptas ir įveiktas, vietoj to, kad paklustų reikalavimui klausia – „kuo tu vardu?“. Ir kai patriarchas atsako „Jokūbas“, kova pasisuka kita linkme. Bibliniame mentalitete žinoti kieno nors vardą reiškia turėti jam tam tikrą galią, nes vardas yra ne tik žodis, jis atskleidžia gilesnę asmens tikrovę, jo paslaptį ir likimą. Žinoti kieno nors vardą reiškia žinoti tiesą apie kitą, o tai leidžia jį dominuoti. Tad kai Jokūbas nepažįstamajam atskleidžia savo vardą, tam tikru būdu jam pasiduoda.

Tačiau pasiduodamas Jokūbas taip pat ir laimi, nes pripažindamas kito pergalę, gauna iš jo naują vardą – „tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“. „Jokūbo“ vardas priminė jo problematišką istoriją. Hebrajiškai šis vardas panašus į žodį „kulnas“ ir primena Jokūbo gimimą, įsikibus į vyresniojo brolio kulną, tarsi iš anksto parodant tą žalą, kurią jis padarys broliui suaugęs, jį „nutraukdamas“. Jokūbo vardas taip pat panašus į veiksmažodį „apgauti“.

Pasakydamas savo priešininkui vardą ir tokiu būdu jam pasiduodamas, Jokūbas apreiškia savo apgaviko tikrovę. Tačiau kitas, kuris yra Dievas, šią negatyvią tikrovę paverčia pozityvia: Jokūbas apgavikas tampa Izraeliu, jam duodas naujas vardas ženklina naują tapatybę. Bet ir čia išlaikoma dviprasmybė, nes „Izraelio“ vardo tikėtiniausia reikšmė yra „Dievas stiprus, Dievas nugali“. Taigi, Jokūbas laimėjo, kaip pripažino pats jo priešininkas, tačiau jo nauja tapatybė patvirtina, jog iš tiesų laimi Dievas. Jokūbo priešininkas taip ir nepasako savo vardo, tačiau parodo kas esąs su palaiminimo gestu. Šis palaiminimas nėra išgautas su apgaule, tačiau suteikiamas dovanai. Jokūbas jį gauna būdamas vienas, be gudrybių, beginklis, pasidavęs ir pripažinęs tiesą apie save. Po palaiminimo patriarchas pagaliau atpažįstą kitą – „aš mačiau, - sako jis, - Dievą veidas į veidą, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota“. Galiausiai jis perbrenda brastą, su nauju vardu, „nugalėtas“ Dievo ir visam laikui paženklintas, šlubuodamas.

Paaiškinimų, kuriuos biblinė egzegezė gali duoti apie šį epizodą, yra daug. Tyrėjai atpažįsta skirtingus literatūrinius žanrus ir intencijas, liaudies pasakojimų atgarsių. Tačiau kai šie skirtingi elementai šventųjų autorių yra sujungiami į vieną tekstą, jie pakeičia prasmę ir tekstas atsiveria kitoms reikšmėms.

Tokiu būdu tikinčiam grumtynių prie Jakobo upės brastos epizodas yra tekstas, kuriame Izraelio tauta pasakoja apie savo ištakas ir apie tam tikrus Dievo ir žmogaus santykio aspektus. Katalikų Bažnyčios katekizme primenama, jog dvasinėje Bažnyčios tradicijoje šis pasakojimas simbolizuoja maldą kaip tikėjimo kovą ir atkaklumo pergalę. Biblinis tekstas mums kalba apie ilgą Dievo ieškojimo naktį, apie kovą, stengiantis sužinoti jo vardą ir pamatyti jo veidą. Tai maldos naktis, su ištverme ir atkaklumu prašant Dievo palaiminimo ir naujo vardo, atsivertimo ir atleidimo vaisiaus. Tokios maldos grumtynės baigiasi savęs patikėjimu Dievui, savo silpnumo išpažinimu ir pergale – neišplėštos mūsų jėgomis, tačiau duodamos dovanai - tuo pat metu, kai pasiduodama į gailestingo Dievo rankas.

Broliai ir seserys, visas mūsų gyvenimas yra kaip ta ilga maldos ir kovos naktis, trokštant ir prašant Dievo palaiminimo, (...) leidžiančio atpažinti Viešpaties veidą, - sakė Benediktas XVI. (rk)