Kardinolas Caffarra. Kodėl Bažnyčia gina santuokinę meilę?

Žiūrint iš išorės, bažnyčios vitražas neatrodo patrauklus ir gražus. Tačiau iš vidaus, ypač jei šviečia saulė, vitražas parodo visą savo spindesį. Panašiai Bažnyčios doktrina apie santuokinę meilę, žvelgiant „iš išorės“, gali tapti tik virtine draudimų, ne tik nepraktikuotinų, bet net nebesuprantamų į postmodernią kultūrą panirusiam žmogui. Šiuo savo straipsniu noriu, tikinčiam ir netikinčiam, „iš vidaus“ pakomentuoti Bažnyčios doktriną apie santuoką, rašo kardinolas Carlo Caffarra, Bolonijos arkivyskupas Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ publikuotame straipsnyje.

Pasak jo, daug kam sunku suprasti logiką, kuri valdo bažnytinę doktriną apie santuokinę meilę, į tvarkingą visumą sudėlioja jos įvairias dalis. Ištraukti vieną teiginį - pavyzdžiui, moralinį draudimą – iš pasiūlymo loginės visumos, reiškia atsidurti nesuprantančiojo vietoje.

Norint suvokti Bažnyčios viziją, būtina prisiminti prielaidą, kuri yra visko interpretacinis raktas. Tai prielaida apie ryšį tarp tiesos, gėrio ir moralinės normos. Moralinė norma yra tiesos apie asmens gėrį saistančios galios išraiška, asmens laisvės (pasirinkimo) rėmuose.

Kuo skiriasi laisvo pasirinkimo veiksmas nuo spontaniško akto? Pirmuoju atveju asmuo veikia vadovaudamasis sprendimu, jog jo pasirinkimas yra geras. Tai racionalus sprendimas apie tiesą to gėrio, kurį noriu padaryti. Šis sprendimas yra būtina laisvo pasirinkimo sąlyga. Tai patvirtina faktas, kad žmonės visada svarstė apie tai, kas gera ar bloga, kas teisinga ar neteisinga. Šis faktas suprantamas tik tuo atveju, jei sutinkama, kad egzistuoja visuotinai visiems racionaliems subjektams priimtini argumentai apie tai, kas yra gėris ir blogis. Kitaip tariant, sutinkama, kad egzistuoja tiesa, kuri yra diskusijoje dalyvaujančio asmens „viduje“, bet taip pat ir „išorėje“, tuo pat metu yra transcendentinė ir imanentinė žmogui. Iš to išplaukia, kad asmens savęs apsprendimas (autodeterminacija) tuo pat metu yra „priklausymas nuo savęs“ ir „priklausymas nuo tiesos“.

Šiai vizijai prieštarauja kita, tvirtinanti, jog laisvė yra grynas priklausymas tik nuo savęs, galia absoliučiai ir besąlygiškai laisvai nurodyti tiesą apie asmens gėrį. Ir jei taip, elgesio normos neturi kito pagrindo, tik jas įsteigusią laisvę. Vardan tos pačios laisvės gali būti ir panaikintos, ne tik individo, bet ir visuomenės, kuri reguliuoja individų elgesį. Taip laisvę suprantantys ir pagal tai gyvenantys asmuo ar visuomenė nužudo etiką. Kiekviena norma tampa tik nepakenčiamu suvaržymu laisvės plėtrai.

Supratimui ką apie santuokinę meilę sako Bažnyčia, būtina išeiti iš vizijos, jog asmens autonomija yra grynas priklausymas nuo savęs ir įsijausti į kitą viziją, pagal kurią asmens laisva valia yra natūraliai palinkusi link gėrio, kuris yra už jo ribų. Tačiau kaip padaryti šį perėjimą? Pirmiausia naujai ištiriant savo paties patirtį. O Bažnyčios doktrina apie santuokinę meilę gali atlikti gido ir pedagogo vaidmenį.

Bažnyčia supranta, kad santuokinė meilė yra itin brangus gėris, nes tai žmogiškumo pilnatvės pasiekimo, realizavimo forma. Žmogiškumas yra dvigubas, vyriškas ir moteriškas. Nė viena iš šių formų, paimta atskirai, nėra pilnas žmogiškumas. Jos nėra suvienodinamos. Tačiau skirtingumas tuo pat metu yra bendrumo pamatas. Žmogiškumas pasiekiamas skirtingų formų vienybėje. Santuokinė meilė, būtent, apima šitą skirtingumą – dvipusiškumą, realizuodama pilną žmogiškumą, kuris yra daugiau už lytinį spontaniškumą, už psichologinius santykius. Tai gyvenimo „forma“. Bažnyčia supranta jos gėrį, jos grožį ir vertę. Ir iš jos didelio „taip“ šiam vyro ir moters gėriui kyla „ne“ tam, kas jam gali pakenkti, ištirpdyti, nuvertinti.

Yra ir kitas motyvas, dėl kurio Bažnyčia taip saugo santuokinę meilę – ši meilė, kaip moko apaštalas Paulius, yra regima forma Kristaus ir jo Bažnyčios sąjungos Slėpinio. Saugodama tiesą apie santuokinę meilę, Bažnyčia saugo ir savo vienybės su Kristumi Slėpinį.

Kaip krikščioniškai doktrinai atsispirti nūdienos pasaulyje, kuris ją daro nebesuvokiama? Du pasiūlymai. Pirmas, ugdomojo pobūdžio: reikia grąžinti žmogų į tikrovę, padėti jam atgauti ryšį su savimi. Taip pat rimtai traktuoti modernybės sampratą apie žmogų ir su meile ugdyt jaunas kartas. Antra, patys sutuoktiniai savo gyvenimu turi liudyti tiesą apie santuokinę meilę. Jų gyvenimo būdo „skandalas“ galės pažadinti iš pamišusios laisvės haliucinacijos. (rk)