Kardinolas Kurtas Kochas apie dabartines ekumenizmo temas

Liepos pradžioje sukaks metai nuo tos dienos, kai šveicarų kilmės kardinolas Kurtas Kochas buvo paskirtas Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininku. Eidamas šias pareigas, kardinolas jau susitiko su Konstantinopolio ir Maskvos patriarchais, su reformuotų Bažnyčių ganytojais, su ekumeninių organizacijų vadovais. Italų mėnraštis „30 Giorni“ kalbino kardinolą apie tai, kokius klausimus jam tenka spręsti, kokias temas nagrinėti dabartiniame ekumeniniame dialoge.

Pasak Kocho, dialoge su ortodoksų Bažnyčiomis, 2010 metų rugsėjo mėnesį vykusiame mišrios katalikų – ortodoksų teologinės komisijos susitikime Vienoje, pasiektas svarbus sutarimas: Bažnyčia turi turėti „protos“ (tą, kuris yra pirmas) tiek lokaliame, tiek visuotiniame lygyje. Tai pamatas ateityje apsvarstyti Romos vyskupo pirmumo klausimą, šioje perspektyvoje peržiūrėti pirmojo Bažnyčios istorijos tūkstantmečio patirtį.

Kitame susitikime su rytų ortodoksais šių metų sausio mėnesį, - pasakojo kardinolas Kochas, - buvo kalbama apie kristologiją. Ne visos rytų ortodoksų Bažnyčios yra priėmusios 451 metų Chalkedono Susirinkimo nutarimus. Šis susitikimas baigėsi konstatavimu, kad skirtumai neliečia tikėjimo turinio, o išraiškos būdus. Galima paminėti 1984 metų popiežiaus ir Antiochijos sirų ortodoksų patriarcho pasirašytą bendrą tikėjimo išpažinimą apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimą ir apie abipusį, skubiais atvejais, atgailos, Eucharistijos, paskutinio patepimo sakramentų teikimą.

Kalbant apie dialogą su Vakarų, po Reformos gimusiomis Bažnyčiomis, pirmiausia reikia kalbėti ne apie pirmumo, tačiau apie pačią Bažnyčios sąvoką, apie Bažnyčios prigimtį, juo labiau, kad tarp protestantų vyksta didelė fragmentacija.

Kiekviena krikščioniška denominacija turi savo supratimą apie tai, kas yra „Bažnyčia“, apie vienybę savo viduje. Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumente „Dominus Iesus“ tvirtinama, kad siaurąją prasme po Reformos gimusios bendruomenės vadintinos ne „Bažnyčiomis“, o bažnytinėmis bendruomenėmis. Egzistuoja įvairios idėjos apie vienybę ir apie tai reikia kalbėtis.

Anot kardinolo Kocho, katalikų Bažnyčioje yra išgelbėjimo priemonių visuma. Tačiau tai nereiškia, kad katalikai yra geresni krikščionys už kitus. Tos priemonės nėra katalikų nuopelnas, tačiau Viešpaties dovana. Išgelbėjimo priemonės egzistuoja ir už regimų katalikų Bažnyčios ribų, kitose bendruomenėse.

Kita didelė tema dialoge su protestantišku pasauliu yra paties ekumeninio judėjimo tikslų supratimas. Palengva įsigali didelis mąstymo pokytis – protestantų bendruomenės ekumenizmo nebesupranta kaip pastangų pasiekti regimą vienybę tikėjime, sakramentuose, tarnystėje. Vis dažniau manoma, jog ekumenizmas yra daugelio Bažnyčių sugyvenimas, viena kitą pripažįstant, o Bažnyčių visuma ir sudaranti vieną Kristaus Bažnyčią. Katalikams ir ortodoksams, taip pat ir liuteronams tokia pozicija nepatinka, jie nemano, kad tai yra vienas ir nedalomas Kristaus kūnas, kad tokia situacija atitinka Kristaus maldą, jog jo mokiniai būtų vieningi taip, kaip yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Kokiu keliu eiti, kad regima vienybė būtų pasiekta? Pasak Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko, ši vienybė negali būti pasiekta žmogiškomis pastangomis. Tai Šventosios Dvasios darbas. Tačiau aišku, kad joks bendras kelias negali likti už ekumeninio dvasingumo - už maldos ribų. Visada pravartu prisiminti, kad ekumeninis judėjimas prasidėjo su Maldos už krikščionių vienybe savaite, pasiūlyta į katalikybę perėjusio anglikono Paulo Wattsono ir episkopalo Spencerio Joneso.

Krikščioniškos bendruomenės turi skirtingą supratimą apie tai, kas yra „vienybė“. Tačiau kardinolas Kochas pridūrė, kad katalikams vienybė tikėjime, sakramentuose ir tarnystėje nereiškia suvienodinimo, skirtumų ir skirtingumo panaikinimo. Reikia panaikinti tik tai, kas skaldo ir žeidžia. Vienodumas yra svetimas katalikybės esmei. Pakanka pažvelgti į Bažnyčios istoriją, į vienuolinių ordinų ir religinio gyvenimo formų įvairovę. Neseniai tą patį pakartojo Benediktas XVI tiems anglikonams, kurie panoro tapti katalikais – jie gali išlaikyti savo anglikoniškas tradicijas.

2017 metais bus minimas Reformos 500 metų sukaktis. Tai proga ir katalikams, ir protestantams apsvarstyti dar kartą kaip ją kompleksyviai vertinti: tai Bažnyčios atnaujinimas ar lūžis? Pats Liuteris, pasak Kocho, neturėjo intencijos įsteigti naujos Bažnyčios, tačiau atnaujinti katalikų Bažnyčią. Galima cituoti protestantų teologą Wolfhart Pannenberg, anot kurio naujų Bažnyčių atsiradimas yra labiau Reformos nesėkmė, nei sėkmė. Panašioje perspektyvoje kalba ir naujasis Šveicarijos evangelikų bendruomenės vadovas, pastorius Gottfried Locher, save apibrėžiantis ne kaip „protestantą“, o kaip „reformuotą kataliką“: kitaip tariant, kataliką su Reformos patirtimi, bet taip pat su apaštalinio tikėjimo pamatu, bendru iki 1517 metų. „Linkiu, kad taip būtų žiūrima į dalykus“, - sakė kardinolas Kochas. (rk)