Šventojo Tėvo audiencija Popiežiškųjų misijų institutams

Šeštadienio vidudienį popiežius Benediktas XVI priėmė Popiežiškųjų misijų institutų plenarinės sesijos dalyvius, apie 110 asmenų. Yra keturi tokie institutai, kurie atsirado nepriklausomai vienas nuo kito, o šiandien jų veiklą koordinuoja Tautų evangelizavimo kongregacija.

Šventasis Tėvas sveikino tarp audiencijos dalyvių buvusį arkivyskupą Fernando Filoni, vos prieš kelias dienas paskirtą naująjį Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektą, už ilgametę tarnybą dėkojo kardinolui Ivan Dias, šios kongregacijos prefektui emeritui.

Savo kalboje Benediktas XVI pabrėžė, jog evangelizacija išplaukia iš paties tikėjimo prigimties, yra Bažnyčios savasties dalis. Evangelizacija yra skelbimas apie Dievą, kuris turi žmogaus veidą, kuris visus mus myli, kiekvieną atskirai ir visus kartu, kuris yra „didžioji Viltis“.

Naujos problemos ir naujos vergovės iškyla mūsų laikais, - sakė popiežius, - tiek taip vadinamajame pirmajame pasaulyje, turtingame, visko turinčiame, tačiau neužtikrintame dėl savo ateities, tiek besivystančiose šalyse, kuriose, taip pat ir dėl tik į pelną orientuotos globalizacijos, auga vargšų, emigrantų, prispaustųjų masės, o vilties šviesa blėsta. Tad Bažnyčia turi nuolatos atnaujinti savo įsipareigojimą skelbti Kristų, vykdyti savo misiją dėl atėjimo Dievo Karalystės, taikos, teisingumo, meilės ir laisvės karalystės. Keisti pasaulį pagal Evangeliją, išvaduoti jį iš vergovės yra visos Dievo Tautos uždavinys. Būtina yra mesti Evangelijos tinklą į istorijos jūrą, kreipiant žmones link Dievo žemės.

Evangelizacijos sąlyga yra tiek pavienių krikščionių, tiek jų bendruomenių tikras ir gilus tikėjimas, kad Dievo Žodis yra ta gelbstinti tiesa, kurios reikia kiekvienam žmogui. Jei šis tikėjimas nebus giliai įsišaknijęs, nepajusime jo skelbimo aistros ir grožio. Kiekvienas krikščionis turėtų savo būdu dirbti dėl Dievo Karalystės. Nei vienam ši misija neturi būti antraeilė, išorinė. Pati Bažnyčia yra misija.

Reikia leistis būti Kristaus pagautam, atidžiai klausytis įsikūnijusio Žodžio, vidujai su juo vienytis – tik tada būsime tikrais jo skelbėjais. Evangelijos nešėjas turi klausyti Žodžio ir maitintis sakramentais – tai yra gyvybinė versmė jo egzistencijai ir misijai. Tik esant giliai įsišaknijusiam į Kristų ir jo Žodį galima nepasiduoti pagundai evangelizaciją paversti tik žmogišku, socialiniu projektu, nuslepiant arba nutylint Dievo per Kristų siūlomą išgelbėjimo transcendentinę dimensiją. Dievo Žodis turi būti skelbiamas aiškiai, taip pat nuosekliai liudijimas, kad būtų suprantamas ir tikėtinas. Nors dažnai jaučiamės netinkami, vargingi, nepajėgiantys, visada išsaugokime tikrumą Dievo galybe, tikrumą, kad Jis veikia tarp mūsų.

Evangelizavimo uždavinys yra žavintis ir reiklus: reikia meilės skelbimui ir liudijimui, tokios didelės meilės, kad nebijotų ir kankinystės ženklo. Bažnyčia privalo vykdyti savo misiją taip pat ir persekiojimo sąlygomis. Krikščionys neturi baimintis, nes, sakant apaštalo Pauliaus žodžiais, „nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rm 8,38-39). (rk)