Ketvirtasis Velykų sekmadienis

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.

Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų. (Jn 10, 1–10)


GANYTOJAI IR PLĖŠIKAI

Kasmet ketvirtojo Velykų sekmadienio Mišiose skaitoma ištrauka, kurioje Viešpats Jėzus apibūdina save, kaip Gerąjį Ganytoją. To meto klausytojams, gerai pažįstantiems Senąjį Testamentą, besimeldusiems psalmių žodžiais, buvo aišku, kad, vadindamas save Geruoju Ganytoju, Jėzus liudija savo dievystę, o drauge rūpestį savo žmonėmis, kuriuos, kaip geras ganytojas, nori atvesti į laimingą amžinybę. Visai neseniai atšvęstos Velykos primena mums, kokiu būdu Išganytojas parodė tą rūpestį: ne žodžiais ar gražiais pažadais, bet savo paties gyvybės auka.

Drauge Viešpats Jėzus pasirūpino ir tais, kurie amžių bėgyje turės priimti Jo atneštąsias dovanas, įsteigdamas Bažnyčią – savo kaimenę, kuria turi rūpintis ganytojai: vyskupai, pradedant nuo Romos vyskupo – popiežiaus, drauge su savo bendradarbiais kunigais ir diakonais.

Šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištraukoje kaip tik ir kalbama apie Bažnyčios ganytojus, atkreipiant dėmesį, kad anaiptol ne visiems užtenka reikiamo pasišventimo, kokį turi Jis pats, vyriausias visų mūsų Ganytojas. Plėtodamas palyginimą apie kaimenę, Jėzus tvirtina: „Aš – avių vartai“, ir prideda: „Kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas“, tuo tarpu tie, kurie ateina kitais keliais, „buvo vagys, plėšikai, kurie… ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti“.

Du Bažnyčios istorijos tūkstantmečiai tik patvirtina šių Išganytojo žodžių teisingumą. Krikščioniškajame gyvenime buvo daug nuostabių ganytojų, visiškai pasišventusių tikinčiųjų gerovei, pasirengusių atiduoti ir iš tiesų atidavusių gyvybę už savo ganomuosius. Verta prisiminti kankiniais tapusius vyskupus ir švento gyvenimo kunigus, o taip pat dar daugiau tokių vyskupų ir kunigų, kurie, kad ir nebūdami iškelti į altorių garbę, kiek leido jų žmogiškos jėgos, save atidavė tarnavimui kitiems.

Aišku, drauge su jais galime išvardyti ir nemaža tokių, kurie ganytojo pareigas suvokė kaip galimybę iškilti visuomenėje, padaryti karjerą, sukaupti turtų ar paprasčiausiai patenkinti savo tuštybę: pseudo-ganytojai, pasirengę ne tarnauti kaimenei, bet ja pasinaudoti, sukeliantys papiktinimus, išprovokuojantys nusivylimą ir atnešantys kitas nelaimes.

Žinant žmogaus prigimtį ir pasinaudojant šio sekmadienio Evangelijos žodžiais, galima patvirtinti, kad tokių „vagių ir plėšikų“ buvo ir tebėra iki šiol, ir bus ateityje. Jėzus tai gerai žinojo, netgi galėjo pamatyti savo mokiniuose: vienas iš apaštalų Jėzų išdavė, kitas, saugodamas savo kailį, Jo tris kartus išsigynė, ištikus pavojui visi mokiniai pabėgo, o kryžiaus papėdėje iš dvylikos stovėjo tik vienas. Vis dėlto Viešpats kaip tik tokiems moki-niams patikėjo savo kaimenę. Norėdamas išgelbėti žmoniją Jis galėjo pasirinkti kitą būdą, tačiau, nors ir gerai žinodamas žmogiškos prigimties trapumą, šiam darbui pakvietė žmo-nes. Jis netgi paragino visus tikinčiuosius, kad tokių ganytojų prašytų, sakydamas: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža; prašykite tad pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį“.

Tai ypatingai turėtume prisiminti šiandien, Gerojo Ganytojo sekmadienį, kuomet meldžiamės už pašaukimus į kunigystę. Pašauktųjų būti ganytojais visuomet bus. Mes nežinome, ar pašauktieji sugebės atsakyti „taip“, ar verčiau pasirinks „ne“? Nežinome, ar pasirinkusieji tą kelią bus geri, ar blogi ganytojai, o gal tik vidutinybės tarp tų dviejų kraštutinumų? Vis dėlto tikėjimo požiūriu tai nėra labai svarbu. Mes tikime ne į vyskupus ar kunigus, bet į Jėzų Kristų, kuris savo dieviškąja išmintimi pasirinko kelią pas mus per savo Bažnyčioje esančių tarnų rankas. Jie yra tik įrankiai Dievo rankose, tiek gerieji, tiek blogieji atsakys už savo darbus Viešpačiui Dievui. Iš tiesų jie žino, kad ne jie, o Dievas gelbsti pasaulį, ir net pats geriausias iš jų privalo sakyti: „Esame nenaudingi tarnai“.

Tarnai, kurių reikia žmonėms…