Kamiliečių ligoninei Tailande 50 metų. Šv. Kamilio Leliečio charizma

Šį sekmadienį kamiliečių misionierių ligoninė Tailande, Bankoke, paminėjo savo penkiasdešimtąsias įsteigimo metines. 1960 metais baigta statyti ir pradėjusi veikti ligoninė buvo skirta patiems vargingiausiems visuomenės nariams, taip pat darbininkams. Jos dabartinis direktorius, italas kamilietis t. Renato Attrezzi žinių agentūrai „MISNA“ sakė, kad ligoninės vykdomas darbas, orientuotas ne į pelną, o tikrai į varguolių poreikius, per kelis dešimtmečius nusipelnė įvertinimą tiek žmonių, tiek valdžios akyse.

Kita vertus, turbūt atėjo laikas persvarstyti ligoninės sostinėje vaidmenį ir ateitį, - sakė italų misionierius. Pasak jo, ligoninė buvo pastatyta kaimiškoje vietovėje, netoli Bankoko, kad būtų pasiekiama smulkiems žemdirbiams ir kitiems, kuriems sveikatos paslaugos buvo nepasiekiamos. Tačiau Tailando sostinei sparčiai augant, ligoninė paradoksaliai atsidūrė viename iš gyvenamųjų kvartalų, kurį ne visi gali lengvai pasiekti. Kyla klausimas kaip vykdyti pradinę kamiliečių misiją, pagal jų steigėjo šv. Kamilio Leliečio dvasią: pirmiausia rūpintis apleistais arba socialiai atmestais ligoniais.

Tailande gyvuoja aštuonios kamiliečių bendruomenės. Jų vykdomas darbas yra labai platus. Padedama seneliams, kurie kartais dar gali šiek tiek savimi pasirūpinti, kartais nebegali. Padedama atmestiems senyviems žmonėms. Rūpinamasi psichikos ligoniais. Veikia 60 lovų ligoninė, kuri suteikia pilną pagalbą ir gydymą AIDS ligoniams. Dar kita 50 vietų ligoninė skirta vaikams, dažnai našlaičiams ar pamestinukams.

*

Kamiliečiai vadovaujasi šv. Kamilio Leliečio gyvenimo pavyzdžiu. Šio šešiolikto amžiaus pabaigoje ir septyniolikto pradžioje gyvenusio ir dirbusio šventojo gyvenimo istorija iš tiesų spalvinga. Jis nuo paauglystės, kartu su savo tėvu, samdomu kariu, maišėsi aplinkoje, kurioje azartiniai žaidimai, vulgarybės, peštynės buvo kasdienybė. Vėliau pats tapo samdiniu, su sunkiai valdomu charakteriu ir ydomis. 1574 metais, išsigelbėjęs iš skęstančio laivo, atsidūrė Neapolyje ir čia, būdamas 24 metų, pasiekė dugną, tapo valkata su perdegusia dvasia, tiesiogine žodžio prasme pralošusiu savo paskutinius marškinius.

Tačiau pažintis su broliais kapucinais, skausmingas atsivertimas ir atgaila tapo naujo kelio pradžia. Vėliau apvaizda jį atvedė į šv. Jokūbo ligoninę Romoje, kurioje jis, pats išgyvenęs ligą, pasišventė kitų kūnų ir sielų slaugai. Šv. Jokūbo ligoninėje baisiomis sąlygomis gyvenimo galo laukdavo patys vargingiausieji. Jų prižiūrėtojai buvo abejingi smulkūs nusikaltėliai, kuriems buvo paskirta tokia bausmė. Tai neišgąsdino Kamilio – tarp daugybės mažų ir didelių rūpesčių, jis pradėjo kurti jo tikėjimą atitinkančią tikrovę, kurioje vargšas yra Dievo vaikas, nusipelnęs meilės ir švelnumo. Trisdešimt metų Kamilis Lelietis dirbo šv. Jokūbo ligoninėje. Jo charizma susilaukė pasekėjų ir suteikė pradžia naujai kongregacijai – prieš mirtį 1614-aiaisais kamiliečiai jau turėjo apie 300 narių, keturiolika namų ir aštuonias ligonines. (rk)