Žmogaus kūnas yra gėris. Popiežiaus audiencija Šeimos ir santuokos studijų instituto surengto susitikimo dalyviams.

Popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmė 350 žmonių, dalyvaujančių Popiežiškojo Jono Pauliaus II šeimos ir santuokos studijų instituto Romoje surengtame tarptautiniame susitikime. Jiems sakytoje kalboje popiežius pirmiausia priminė, kad šiemet ir Popiežiškoji šeimos taryba, ir Popiežiškasis Jono Pauliaus II šeimos ir santuokos studijų institutas mini įkūrimo trisdešimtąsias metines. O šią dieną, gegužės 13-ąją, sukako 30 metų nuo pasikėsinimo į Jono Pauliaus II gyvybę Šv. Petro aikštėje. Iš toje pačioje aikštėje palaimintojo Jono Pauliaus II skaitytų katechezių apie žmogiškąją meilę susiformavo ir vadinamoji kūno teologija, kuriai ir skirtas Instituto surengtas tarptautinis susitikimas.

Susitikimo dalyviams popiežius pasakojo vieną istoriją iš šešioliktojo amžiaus Romos gyvenimo. Netrukus po Mikelandželo mirties, kitas garsus italų renesanso tapytojas Paolo Veronese turėjo stoti prieš inkvizicijos teismą, dėl to, kad Paskutinės vakarienės dalyvius nutapė nuogus. Teisindamasis tapytojas bandė aiškinti, kad ir Mikelandželo Paskutiniojo teismo personažai nutapyti be rūbų. Tačiau inkvizitorius jam tarė: „Nejaugi nežinai, kad tose figūrose viskas dvasiška?“.

Mums, šiuolaikiniams žmonės, - kalbėjo popiežius, - tie žodžiai nelabai suprantami. Mes kūną suvokiame kaip sunkią, nepaslankią materiją, kaip dvasinių savybių, pažinimo ir laisvės priešingybę. Tačiau Mikelandželo nutapyti kūnai iš tiesų spindi gyvybe. Juose yra kažkas slėpiningo. Jis kūnus pavaizdavo taip, kaip juos suvokia šv. Paulius kalbėdamas apie amžinam gyvenimui prisikeliantį dvasinį kūną. Šia prasme ir mūsų kūnai nėra tik bedvasė medžiaga. Jie kalba meilės kalba.

Pirmasis šios kalbos žodis buvo ištartas sukūrimo akimirką. Mūsų kūnai mums byloja, kad ne mes patys save sukūrėme. Po Adomo sukūrimo, seka Ievos sukūrimas. Iš Dievo gauto kūno dėka įmanoma vyro ir moters meilės sąjunga ir naujos gyvybės gimimas. Vyras ir moteris tampa vienu kūnu visam gyvenimui, kartu užmegzdami ir dvasinę vienybę. Prasideda kelionė, kurios metu žmogus supranta laiko prasmę, lėto meilės brandinimo vertingumą. Šitaip atsiskleidžia ir skaistumo prasmė. Tai ne gyvenimo džiaugsmų atsisakymas, bet meilės kupinas asmenų bendravimas, kuriam reikia tokios pačios kantrybės ir tokio paties atidumo kaip ir tai meilei, iš kurios gimsta nauja gyvybė.

Žinoma, - sakė popiežius, - kūno kalboje yra ir negatyvių dalykų – kito žmogaus persekiojimo, troškimo savintis ir išnaudoti. Tačiau šie žodžiai nepriklauso Dievo planui, bet yra nuodėmės pasekmės. Vis dėlto ir po pirmųjų tėvų nuopuolio, Ieva tebebuvo gyvųjų motina. O tai reiškia, kad nuodėmė nesugeba visiškai sunaikinti pirmapradės kūno kalbos. Kai vyras ir moteris tampa vienu kūnu, Dievas juodu palaimina naujosios gyvybės dovana. Šeima yra ta vieta, kurioje susitinka kūno teologija ir meilės teologija. Šeimoje žmogus mokosi kūno gėrio, šeima yra liudijimas, kad kūnas nuo pat pasaulio sukūrimo yra geras dalykas.

Sukūrimu prasidėjusi kūno kalba savo pilnatvę pasiekė įsikūnijime, Kristaus atėjime. Dievas prisiėmė žmogaus kūną, apsireiškė kūno pavidalu. Šitaip žmogaus pastangos pakilti virš savo kūno, siekti aukštybių, susitiko su paties Dievo nuolankiu nusileidimu iki žmogaus kūno, kad jį pakeltų nuo žemės. (jm)