Bendrosios audiencijos dalyviams popiežius tęsė katechezę apie maldą

Gyvename laikais, akivaizdžiai paveiktais sekuliarizmo, - sakė popiežius Benediktas. Daugelio žmonių akiratyje Dievo nėra ir jiems Jis visai nereikalingas. Tačiau kartu matome ir aiškius religingumo atgimimo ženklus, Dievo svarbos žmogaus gyvenime atradimą, dvasingumo poreikį, nesitenkinimą viena horizontalia, medžiagiška žmogaus gyvenimo samprata.

Katalikų Bažnyčios katekizmas tvirtina: „Kurdamas Dievas kiekvieną būtį pašaukia iš nebūties į buvimą... Net per savo nuodėmę praradęs panašumą į Dievą, žmogus lieka savo Kūrėjo paveikslas. Jis tebetrokšta į buvimą jį pašaukusio Dievo. Visos religijos liudija, kad Dievo ieškoti yra žmogui esminis dalykas“ (n. 2566). Galime net sakyti, kaip užsiminta praėjusios savaitės katechezėje, - kalbėjo popiežius, - kad visos didžiosios civilizacijos, nuo giliausios praeities iki pat mūsų laikų, pasižymėjo ir joms būdingu religingumu.

Žmogus pačia savo prigimtimi yra religingas. Jis yra „homo religiosus“ lygiai taip kaip „homo sapiens“ ar „homo faber“. Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas Dievo ir Dievui (n. 27), - sako Katekizmas. Kūrėjo paveikslas yra įspaustas pačioje žmogaus būtyje, dėl to reikia jam Dievo šviesos, kad galėtų suprasti ir save patį, savo būties slėpinius. Tam vien empirinių mokslų pažangos negana.

„Homo religiosus“ – tai ne koks senovės reliktas, bet kiekvienos epochos žmogus. Ir „skaitmenis“ žmogus, ir urvinis religinėje patirtyje ieško gyvenimo prasmės ir stengiasi įveikti savo žemiško gyvenimo baigtinumą. Vatikano II Susirinkimas deklaracijoje „Nostra Aetate“ pateikia štai tokią sintezę: „Iš įvairių religijų žmonės laukia atsakymo į paslaptingas žmogiškosios būties mįsles, kurios ir šiandien, kaip kitados, skverbiasi į širdies gelmes: kas yra žmogus? kokia mūsų gyvenimo prasmė ir koks jo tikslas? kas yra gėris ir kas nuodėmė? kokia kančios kilmė ir kokia jos paskirtis? koks kelias veda į tikrąją laimę? kas yra mirtis, teismas ir atlygis po mirties? Pagaliau, kas yra tas galutinis ir neišreiškiamas slėpinys, kuris apgobia mūsų egzistenciją, iš kurio esame kilę ir į kurį veržiamės?“ (n.1)

Žmogus savyje nešioja begalybės troškimą, amžinybės ilgesį, siekia grožio ir meilės. Šviesos ir tiesos troškimo genamas jis veržiasi link Absoliuto, trokšta Dievo. Jis širdies gilumoje jaučia, kad gali kreiptis į Dievą ir būti jo išgirstas, kad gali melstis. Pasak vieno didžiausių teologų visoje istorijoje, Tomo Akviniečio, malda ir yra „iš žmogaus besiveržiančio Dievo troškimo išraiška“.

Žinoma, - sakė popiežius Benediktas, - kaip kalbame apie maldą kaip žmogui būdingą laikyseną, visų pirma turime galvoje jo vidų, jo dvasinę sferą. Prieš tapdama ištartais žodžiai ar kultu, malda visuomet pirmiausia yra vidinis nusiteikimas, žmogaus buvimo Dievo akivaizdoje pojūtis. Maldos šaknys suleistos į žmogaus asmens vidų, į jo esybės gelmes, dėl to nelengva maldą iššifruoti, o neretai gresia ir nesusipratimų ar net mistifikacijų pavojus. Tad ir šia prasme galime sakyti, kad melstis nėra lengva. Malda tai savo menkumo Dievo akivaizdoje pripažinimas ir įsisąmoninimas, kad viskas, ką gauname iš Dievo, gauname už dyką ir nepelnytai. Net ir pati malda, pati galimybė maldoje bendrauti su Dievu yra Jo mums dovanojama malonė.

Visais laikais, kiekvienoje istorijos epochoje, žmogus maldoje permąsto save ir savo paties padėtį Dievo akivaizdoje, iš Dievo perspektyvos ir kaip keliaujantį Dievop; žmogus save suvokia kaip kūrinį, kuriam reikia pagalbos, kaip nepajėgų vien savo jėgomis pasiekti gyvenimo tikslą ir įgyvendinti lūkesčius bei viltis. Kaip sakė Ludwigas Wittgensteinas, „melstis – reiškia jausti, kad pasaulio prasmė yra už pasaulio ribų“.

Malda, būdama žmogaus atsivėrimas Dievui ir širdies pakėlimas Dievop, kartu tampa asmenišku žmogaus bendravimu su Dievu. Taip pat jei net žmogus užmirštą savo Kūrėją, Jis savo kūrinio neatmeta ir pats pirmas pakviečia jį bendrauti. Apie tai Katekizmas sako: „Visada pirmas su meile kreipiasi ištikimasis Dievas, žmogaus kreipimasis visada tėra atsakymas. Kuo labiau apsireiškia Dievas ir leidžia žmogui pačiam save pažinti, tuo labiau malda tampa abipusiu šauksmu ir Sandoros drama, į kurią žodžiais ir veiksmais įsijungia širdis. Ši drama tęsiasi per visą išganymo istoriją“ (n. 2567).

* * *

Bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems lietuviams – tarp jų buvo Vilniaus kunigų seminarijos rektorius kun. Žydrūnas Vabuolas su penkiais diakonais – Šventasis Tėvas tarė keletą žodžių lietuvių kalba.

"Su džiaugsmu sveikinu maldininkus iš Lietuvos! Brangūs bičiuliai, šį Marijai skirtą gegužės mėnesį, pavedu jus Bažnyčios Motinos globai. Ji tepadeda jums siekti teisingumo ir taikos. To linkėdamas, laiminu jus ir jūsų šeimas. Garbė Jėzui Kristui!"