Dariusz Kowalczyk SJ, Vatikano II Susirinkimas (24): „Ad gentes”

Tęsiame pašnekesių ciklą, skirtą Vatikano II Susirinkimo mokymui dabartinio Bažnyčios gyvenimo kontekste, kurį mūsų radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesorius Dariusz Kowalczyk SJ.

Neteisingai suprantantieji Susirinkimo dvasią šiandien sako, kad norėdami su kitais susikalbėti, turime liautis juos evangelizavę. Evangelizavimas, suprantamas kaip katalikų tikėjimo skelbimas žodžiu ir pavyzdžiu, priešingas dialogui su kitomis religijomis ir konfesijomis, taip pat ir su netikinčiais. Sakoma, kad dialogas vienija, o evangelizavimas tik trukdo.

Susirinkimas šitaip nemoko. Dekrete dėl Bažnyčios misijų veiklos skaitome: „Bažnyčia savo prigimtimi yra misionieriška“ (n. 2), o tai reiškia, jog Bažnyčia turi stengtis Evangelijos žinią paskelbti visiems žmonėms. To reikalauja josios katalikiškumas ir ji tai daro paklusdama savo Įkūrėjo priesakui (plg. n.1): „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28,19). Tad dialogas čia turi būti suprantamas kaip evangelizavimo elementas, o ne jo priešingybė.

Susirinkimas moko, kad ir nekrikščionys gali būti išganyti, nes Dievas, tik jam vienam žinomais būdais, apdovanoja savo malonėmis taip pat ir tuo žmones, kurie ne dėl savo kaltės nėra girdėję Evangelijos. Tačiau tuo pat metu Susirinkimas tvirtina, kad „negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti“ (n. 7).

Praeityje ne visada buvo suprantama, kad Evangelijos skelbimas turi gerbti žmogaus laisvę. Dėl to Susirinkimas aiškiai sako: „Bažnyčia griežtai draudžia ką nors versti arba nederamai įkalbinėti bei vilioti priimti tikėjimą“, tačiau kartu ir „labai energingai pabrėžia, jog nė vienas žmogus neturi būti nuo tikėjimo atgrasomas neteisėtomis spaudimo priemonėmis“ (n. 13). Šitie žodžiai tinka pirmiausiai toms situacijoms, kur agresyvus laicizmas veikia su kone misionierišku ar tiksliau sakant „antimisionierišku“ įkarščiu.