Popiežius susitiko su Italijos šiaurės rytų regiono kultūros, meno ir verslo pasauliu

Paskutinysis didelis Benedikto XVI sekmadienio susitikimas Venecijoje buvo skirtas kultūros, meno ir verslo pasauliui. Šis susitikimas įvyko Marijos Ligonių Sveikatos bazilikoje, į kurią iš šv. Morkaus aikštės Šventasis Tėvas buvo nuplukdytas gondola.

Savo klausytojams popiežius pateikė apmąstymą apie tris žodžius, kurie susiję su Venecija ir su jų susitikimo vieta. Tai žodžiai „vanduo“, „sveikata“ ir „prakilnioji“.

Vanduo yra dviprasmiškas simbolis, - kalbėjo Benediktas XVI. – Jis gali reikšti mirtį, kaip gerai žino tie, kurie kentėjo nuo potvynių ir žemės drebėjimų. Tačiau vanduo taip pat yra būtinas elementas gyvybei. Venecija vadinama „vandens miestu“. Ir jo gyventojai patiria abi aplinkybes, teigiamą ir neigiamą, susijusias su vandeniu. Iš vienos pusės, vanduo kelia daug nepatogumų. Iš kitos pusės, kuria nepaprastą žavesį.

Vanduo primena vieno garsaus sociologo pasakymą, jog mūsų visuomenė yra „likvidi“, pasižymi skysčio savybėmis: menku stabilumu, nuolatiniu kitimu. Tačiau norisi Veneciją vadinti „vandens miestu“ ne šia prasme. Tebūnie ji gyvenimo, gyvybės miestu.

Žinoma, anot popiežiaus, tai yra pasirinkimo dalykas. Tačiau reikia rinktis. Žmogus turi laisvę interpretuoti, suteikti tikrovei prasmę ir būtent šioje laisvėje yra jo didis orumas. Kiekvienas miestas, kad ir koks jis būtų, turi rinktis ar būti „likvidžiu“, reliatyviu ir efemerišku, ar būti gražiu, semiantis iš meno, žinojimo, ryšių tarp žmonių ir tautų šaltinių.

Kitas žodis yra „sveikata“. Marijos Ligonių Sveikatos bazilika, viena iš garsiausių Venecijos bažnyčių, buvo pastatyta kaip įžadas Marijai, kad ši išlaisvintų nuo 1630 metų maro. Todėl jos titule minima „sveikata“. Dievo Motina yra glaudžiai susijusi su Venecija. Pasak tradicijos, Venecijos miestas buvo įsteigtas 421 metų kovo 25 dieną, kada minimas Angelo apsireiškimas Marijai. Per Marijos užtarimą gaunama sveikata, išgelbėjimas nuo maro. Tačiau galima atrasti ir dar gilesnių prasmių. Juk Mergelėje iš Nazareto prasidėjo tas, kuris mums teikia sielos „sveikatą“, nuo kurios priklauso mūsų amžinasis likimas. Ne tik sielos, bet ir kūno. Tai iliustruoja Evangelijos: Jėzus gydo įvairius ligonius, išlaisvina apsėstuosius, prikelia iš mirties. Jėzus parodo, kad Dievas myli gyvenimą ir nori jį išvaduoti iš kiekvieno paneigimo, taip pat iš nuodėmės. Patį Jėzų galima pavadint žmogaus „Sveikata“. Jėzus išgelbėja žmogų padėdamas jam užmegzti sveiką ryšį su Tėvų per Šventosios Dvasios malonę. Jėzus panardina žmogų į tyrą srovę, kuri atpalaiduoja jo fizinį, psichinį ir dvasinį „paralyžių“, išgydo širdies kietumą ir egocentrišką užsidarymą, atveria meilės Dievui ir artimui perspektyvą.

Trečias žodis yra „prakilnioji“ – taip buvo vadinama Venecijos respublika. Šis titulas, pasak Benedikto XVI, iš tiesų stebinantis, net utopinis, gretinant su tikrove, ir vis dėlto menantis praeities šlovę, kreipiantis į ateities idealus. Pilna žodžio prasme „prakilnumo“ titulas tinka tik dangiškajam Miestui, naujajai Jeruzalei, kuri aprašyta Apokalipsėje. Krikščionybėje šis šventasis miestas, visiškai perkeistas Dievo šlovės, yra tikslas, kuris žadina žmonių širdis, išveda juos į kelią ir skatina su kantriu įsipareigojimu gerinti žemiškąjį miestą.

Popiežius priminė Vatikano II Susirinkimo tėvų mokymą, kad „naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus“ („Gaudium et spes“, 39).

Pasak Šventojo Tėvo, girdime šiuos žodžius laike, kuriame išsisėmė ideologinių utopijų galia, kuriame ne tik optimizmas yra užtemdytas, bet ir viltis patekusi į krizę. Nepamirškime, kad Vatikano II Susirinkimo tėvai gyveno dviejų pasaulinių karų ir totalitarizmų epochoje. Tačiau tai, ką jie skelbia, nėra paviršutinis optimizmas. Tai krikščioniško tikėjimo maitinama viltis, atvira ateičiai. Šioje perspektyvoje „prakilnumo“ titulas mums kalba apie taikos, pagarbos, pažinimo ir draugystės civilizaciją.

Benediktas XVI linkėjo Venecijai, su jos ilga istorija ir turtingu paveldu, padėti žmonėms tikėti geresne ateitimi ir įsipareigoti jos kūrimui. Nebijant to, kas vaizduojama šv. Morkaus herbe – Evangelijos. Evangelija yra didžiausia pasaulio perkeitimo jėga. Bet nėra nei utopija, nei ideologija. Ją pirmieji krikščionys vadino „keliu“, gyvenimo būdu, kurį pirmą sykį parodė Kristus, kviečiantis sekti iš paskos. Tai kelias į „prakilnųjį“ miestą, tai meilės tiesoje kelias, dideliuose ir mažuose dalykuose. (rk)