Ir štai tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo
Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant
ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos,
ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę
sustojo.
Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis
ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė:
„O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais
ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo
jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs
Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės
moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo
ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie
sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip
moterys sakė, bet jo paties nematė“.
Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai!
Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo
viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus
pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie
prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė
jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“
Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo
palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis
pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis
kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pat pakilo ir
sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė:
„Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko
kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.(Lk 24,13-35)
NUGALĖTAS
SKAUSMAS, Mons. Adolfas Grušas
Ko gero, tai
yra viena iš žinomiausių ir gražiausių Evangelijos ištraukų. Pasakodamas apie mokinius
iš Emauso, kurie, visiškai netekę drąsos, palikę Jeruzalę skuba namo, evangelistas
Lukas drauge aiškiai pademonstruoja, kaip mes, žmonės, sugebame komplikuoti sau gyvenimą.
Nuliūdę
mokiniai tarpusavyje kalbasi apie juos ištikusią nesėkmę. Jie, kaip pasitaiko tarp
pasimetusių žmonių, tarsi lenktyniauja, kuris pasirodys labiau prislėgtas ir nusiminęs.
Atrodo, tarsi jie varžytųsi dėl nelaimingiausio mėnesio mokinio vardo. Jų kelionė
– tai viena kitą keičiančios dejonės ir nuolatinis grimzdimas į neviltį.
Tai
iš tiesų nuvilia… Jie buvo šalia Jėzaus, mokėsi iš Jo ir, atrodo, turėtų kitus padrąsinti,
bet vietoje to patys demonstruoja nusivylimą. Iš tiesų baisu bendrauti su žmonėmis,
kurie, matydami tave nuliūdusį, vietoj padrąsinimo pradeda vardinti juos pačius ištikusias
nesėkmes.. Pasidalijimas blogiu niekada netaps bent pusėtinu džiaugsmu, bet priešingai
– tampa dvigubu liūdesiu.
Prie mokinių prisiartina Jėzus ir eina kartu, tačiau,
kaip rašoma Evangelijoje, mokiniai jo nepažino.
Kaip tai galėjo atsitikti?!
Jie
nepakėlė akių nuo savęs ir savo problemų, todėl jų akys nesusitiko su Viešpaties žvilgsniu.
Jie buvo tiek kupini „švento“ skausmo, kad net nesuvokė, jog jau nebėra jokios priežasties
liūdėti! Jie nepajėgė išsiveržti iš savo susikurto narvo. Todėl Išganytojui nebeliko
nieko kito, kaip tik pačiam imtis iniciatyvos. „Kas atsitiko?“ - klausia mokinių Jėzus.
Mokiniai pasijunta įžeisti. Iš kur atsirado šis neišmanėlis? Ar jis nemato, kad jie
yra nuliūdę? Gal jų veidai nepakankamai ištįsę? Kaip šis svetimšalis drįsta pertraukti
jų dejones? Ar jis nieko nežino apie pasaulio situaciją? Apie terorizmą? Apie ekonominę
krizę?
Skausmas mus savotiškai ramina, leidžia pasijusti savimi, pagaliau,
suvienodina mus. Ne vieną kartą, įsileidę į nenaudingus ir neprotingus ginčus, baigiame
juos, demonstruodami liūdesį dėl to, kas pasaulyje yra bloga. Netgi susidaro įspūdis,
kad mums patinka liūdėti.
Netekau sūnaus… Man nesiseka… Mane paliko vyras…
Vaikai neklauso…
Skausmas tampa mūsų atpažinimo ženklu: taip prisistatome kitiems,
ko gero, norime, kad ir kiti mus iš to atpažintų, galbūt parodydami užuojautos ar
ištiesdami pagalbos ranką. Esame naivūs… Kada suprasime, kad žmonės bėga nuo svetimo
skausmo, kaip nuo maro?
Šio sekmadienio Evangelija mums pasakoja apie tai,
kad mokiniams reikėjo pamiršti tuščią Jėzaus kapą, peržengti jį savo širdyje, o ne
naudotis juo, kaip atpažinimo ženklu. Likę be Jėzaus, mokiniai pasijuto apleisti
ir įžeisti.
„Kas atsitiko?“- klausia Prisikėlusysis. Atsakydami į tai mokiniai
kalba apie Jo kryžių, bet Jėzus apie tai nė neužsimena, ir tada jiedu ištaria bene
pačius liūdniausius žodžius Evangelijoje: „O mes tikėjomės“…
Viltis visuomet
yra nukreipta į ateitį. Kalbėti apie viltį būtuoju laiku, reiškia: patvirtinti, kad
viskas žlugo. Žinoma, sunku susitaikyti su žlugusiais sumanymais, įmonės bankrotu,
parapijoje suburtos grupės iširimu. Tačiau jei tokiais atvejais drauge prarandame
ir viltį, tada sparčiai žengiame link dvasinės mirties.
Mes tikėjomės… Tai
reikštų: buvome kvaili, kad sekėme Jėzumi iš Nazareto, kad tikėjome, jog Jis esąs
Mesijas! Buvome naivuoliai! Mes tikėjomės ir nusivylėme, buvome kvailiai ir neturime
jokio pasiteisinimo! Mūsų viltis mirė ant to nelemto kryžiaus, mirė kartu su Jėzumi
ir buvo palaidota Juozapo iš Arimatėjos kape.
Pažįstu daug tokių liūdnų ir
nusivylusių mokinių…
Tačiau Viešpats, apie kurį jie kalba, kaip apie mirusį,
iš tiesų eina drauge su jais…
Mokiniai aiškiai papasakojo pakeleiviui visa,
kas atsitiko su jų Mokytoju, ir kaip mokiniai liko našlaičiais. Tikriausiai jie tikėjosi
supratimo ir užuojautos, tačiau vietoje to susilaukė savotiško antausio.
Jūs
neišmanėliai,- sako jiems svetimšalis,- Kokios nerangios jūsų širdys tikėti.
Jėzus
aiškina jiems tos kančios, savo kančios prasmę, padeda jiems iš naujo peržvelgti visus
tuos įvykius, kurie yra kur kas svarbesni ir reikšmingesni, negu jiems atrodė nuo
pradžios, padeda įvertinti skausmą didžiojo Dievo plano šviesoje.
Ne visuomet
tas, kuris mus glosto, iš tikrųjų mus myli. Ne visada tas, kuris duoda mums antausį,
linki blogo. Kartais sukrėtimas mums padeda atsipeikėti iš savo pačių susikurto skausmo
ir pažvelgti į mus supančią aplinką kitaip.
Ir Emauso mokinių širdys užsiliepsnojo…
Jų
nenaudingą liūdesį, kuriuo jie iki tol guodė save, nubraukė sušildantis ir apšviečiantis
Dievo Žodis. Viskas, su kuo jie susidūrė, įgavo naują prasmę. Jų gyvenimas didžiojo
Dievo plano šviesoje nušvito naujomis spalvomis.
Juk tai supratome ir mes,
švenčiantys Jėzaus Prisikėlimą?!…