Prasidėjo popiežiaus kelionė į Akvilėją ir Veneciją. „Ir dabartinių pokyčių akivaizdoje krikščionys yra pašaukti liudyti apie juose gyvenančią viltį“.

Šeštadienį po pietų prasidėjo pusantros paros trukmės popiežiaus Benedikto XVI apaštališkoji kelionė į šiaurės rytų Italiją – į pirmaisiais Bažnyčios istorijos amžiais labai svarbų Akvilėjos miestą ir į jo šlovę vėliau perėmusią Veneciją.

Šiandien Akvilėja tai viso labo tris su puse tūkstančio gyventojų turintis miestelis prie Adrijos jūros. Tačiau kitados Akvilėjos bažnytinei provincijai priklausė nemaža dalis viso regiono vyskupijų, pradedant nuo Italijos ir Balkanų iki Vokietijos, Austrijos ir Vengrijos.

Apie šio miesto turtingą krikščionišką istorinį palikimą kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI šeštadienį po pietų atvykęs į Akvilėją.

Archeologinės liekanos ir meno paminklai, kuriais Akvilėja garsi visame pasaulyje, mano žvilgsnį kreipia į šio miesto istorijos pradžią, į klestėjimo laikus, apie kuriuos poetas vyskupas Paulinas rašė: „nuostabus miestas, prabangūs rūmai, tvirtos gynybinės sienos, nesuskaičiuojamos minios miestiečių“. Tačiau dar labiau Akvilėja išgarsino kitokia žinia. Nes kaip sako šv. Paulius, Dievas pasirinko kas pasauliui atrodo kvaila ir silpna, kad sugėdintų išminčius ir galiūnus (plg. 1 Kor 1,27-28). Tolimoje Sirijos provincijoje, Cezario Augusto laikais, gimė tasai, kuris atnešė žmonijai tikrą tiesos šviesą. Kristaus išganingoji žinia greit pasiekė ir Akvilėją. Imperijos dešimtojo regiono sostinė greit išgarsėjo kaip herojiškų Kristaus kankinių miestų. O kai ketvirtajame amžiuje krikščionims buvo suteikta laisvė, Akvilėja tapo svarbiu Bažnyčios židininiu, iš kurio Kristaus žinia sklido į visą Šiaurės Italiją, o taip pat į germanų Retiją, į Istriją ir Panoniją.

Brangieji broliai ir seserys, šlovingosios Akvilėjos Bažnyčios palikimo saugotojai, - sakė popiežius, susitikęs su vietos gyventojais, - atvykau pas jus gėrėtis šia turtinga ir sena tradicija, o drauge stiprinti jūsų tikėjimą, paveldėtą iš protėvių. Atraskite, ginkite ir išpažinkite šituos lobius. Kaip praeityje, taip ir šiandien ir ateityje tik Kristus yra žmonijos viltis. Tik jis padaro prasmingą gyvenimą, tik jis suteikia jėgų atleisti, kurti teisingumą ir taiką.

Baigęs pirmąją kalbą popiežius po trumpą sveikimą perskaitė vietine tarme ir vokiečių, slovėnų bei kroatų kalbomis.

Po susitikimo su Akvilėjos gyventojais, Benediktas XVI Akvilėjos bazilikoje susitiko su kaip tik dabar, popiežiaus vizito dieną, užbaigiamo penkiolikos šiaurinių Italijos vyskupijų bažnytinio suvažiavimo dalyviais. Ir jiems sakytoje kalboje Šventasis Tėvas priminė istorinius ryšius, kurie Akvilėja sieja su ne tik viso Šiaurės Italijos regiono, bet taip pat su Austrijos, Slovėnijos, Kroatijos ir netgi Vengrijos ir Bavarijos vyskupijomis. Priminė taip pat ir Akvilėjos Bažnyčią išgarsinusius šventuosius – Hermagorą ir Fortunatą, Hilarijų ir Tacianą, Krizogoną, Valerijoną ir Chromatijų.

Grįžti į Akvilėją, - sakė popiežius, - reiškia visų pirma iš šlovingos praeities semtis pavyzdžio dabarčiai, darbuotis radikaliai pakitusiame pasaulyje, evangelizuoti dabartinius žmones ir būsimosioms kartoms perduoti brangųjį krikščionių tikėjimo paveldą. Dabartiniame kontekste jūsų tikėjimas susiduria su naujais iššūkiais: žūtbūtiniu materialinės gerovės siekimu, praktiniu materializmu ir kone visur įsiviešpatavusiu subjektyvizmu. Ir šiomis nelengvomis sąlygomis mes esme pašaukti skelbti Evangeliją. Drąsiai išgyventas tikėjimas ir praeityje, ir šiandien ugdo kultūrą, kuri vadovaujasi pagarba gyvybei, solidarumu ir pasiryžimu siekti teisingumo. Ir dabartinių pokyčių akivaizdoje krikščionys yra pašaukti liudyti apie juose gyvenančią viltį (plg 1 Pt 3,15).

Šeštadienio vakare, iš Akvilėjos Šventasis Tėvas išvyko į netoliese esančią Veneciją, kuri dalinai perėmė Akvilėjos kaip bažnytinio ir kultūrinio gyvenimo židinio vaidmenį. Venecijoje Šventasis Tėvas praleis visą sekmadienį. (jm)