Popiežius susitiko su tarptautinio liturgijos suvažiavimo dalyviais

Penktadienį popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmė Popiežiškajame šv. Anzelmo institute nuo trečiadienio vykusio tarptautinio liturgijos suvažiavimo dalyvius. Suvažiavimas, tema: „Tarp atminimo ir pranašystės“, surengtas minint specialiai liturgijos studijoms įsteigto Popiežiškojo šv. Anzelmo instituto 50-ąsias metines.

Popiežius Benediktas savo kalboje ir pažymėjo, kad palaimintasis popiežius Jonas XXIII, norėdamas pagyvinti Bažnyčios maldą, įkvėpti jai naujos dvasios, dar prieš Vatikano II Susirinkimą įkūrė šį institutą, Aventino kalvos tėvų benediktinų fakultetui skirdamas uždavinį studijuoti liturgiją ir sukurti tvirtą pagrindą Susirinkimo liturginei reformai. Susirinkimo išvakarėse buvo aiškiai juntamas liturgijos reformos būtinumas. Jos imtis ragino daugelis episkopatų. Taip pat ir liturginį judėjimą įkvėpę sielovadiniai tikslai savaime reikalavo, kad būtų sudarytos sąlygos tikintiesiems aktyviau dalyvauti liturgijos šventime naudojant nacionalines kalbas bei pritaikant įvairių kultūrų ritus, ypač misijų šalyse. Be to, - sakė popiežius, - nuo pat pradžių buvo aišku, jog būtina gerai išnagrinėti teologinius liturgijos pagrindus, kad būtų išvengta ritualizmo, kad nebūtų pasiduota subjektyvizmui ar pernelyg sureikšminamas celebranto vaidmuo, kad pagaliau visa reforma būtų vykdoma suderinamai su Apreiškimu ir Bažnyčios tradicija. Popiežius Jonas XXIII, išmintingai ir pranašiškai šiems tikslams įkūrė Liturgijos institutą ir suteikė jam „popiežiškojo“ instituto titulą, šitaip norėdamas pabrėžti jo glaudų ryšį su Apaštalų Sostu.

Brangūs bičiuliai, - kalbėjo popiežius, - kongresui, kuriuo pažymite savo Instituto jubiliejų, jūs parinkote temą: „Tarp atminimo ir pranašystės“. „Atminimas“ – tai visas ligšiolinis jūsų instituto gyvavimas, ištisi penki akademinės veiklos dešimtmečiai, padėję Bažnyčiai įsisavinti Vatikano II Susirinkimo mokymą. Terminas „pranašystė“ mūsų žvilgsnius nukreipia į naujus akiračius. Bažnyčios liturgija tai kur kas daugiau negu vien Susirinkimo reforma. Jos tikslas nebuvo tik pakeisti ritus ir tekstus, bet visų pirma siekta požiūrio į liturgiją atnaujinimo, kad Bažnyčios gyvenimo ir misijos centre būtų Kristaus Velykų slėpinio šventimas. Krikščioniškoje liturgijoje švenčiame Kristuje išsipildžiusį išganymo pažadą. Krikščioniškoji liturgija – tai vilties liturgija, tai piligrimystė į perkeistą pasaulį, kurį pasieksime kai Dievas bus viskas visame kame. (jm)