Romos rabinas. Žydams Jonas Paulius II nėra šventasis, bet teisusis

Tarp daugybės liudijimų apie Joną Paulių II šiomis dienomis italų dienraštyje „il Messaggero“ buvo galima perskaityti rabino Elio Toaff mintis. Šis rabinas nuo 1951 iki 2001 metų ėjo vyriausiojo Romos rabino pareigas, ne kartą susitiko su Jonu Pauliumi II ir buvo vienas iš privilegijuotų dialogo tarp krikščionių ir žydų dalyvių.

Žydams Jonas Paulius II nėra šventasis ir negali būti, nes hebraizme nėra šventųjų. Tačiau teisieji taip. Ir niekas geriau netinka didžiai popiežiaus Wojtylos figūrai, kaip šis apibūdinimas, rašo rabinas.

Elio Toaff pažymi: sudėtingoje istorijoje tarp popiežių ir Romos žydų, geto, kuriame pastarieji buvo žeminančiomis sąlygomis suvaržyti daugiau nei tris amžius, šešėlyje, jo vaizdas yra šviečiantis visu savo išskirtinumu. Žinome, kad nuo pat Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia nusprendė peržiūrėti savo laikyseną žydų tautos atžvilgiu ir „Nostra Aetate“ deklaracija galutinai panaikino iš krikščioniško pasaulio teologinio žodyno kaltinimą dievžudyste, tuo pat metu pasmerkdama bet kokią religinio ir rasinio antisemitizmo formą.

Tačiau taip pat reikėjo reikšmingo, simbolinio ir paradigminio veiksmo, kad būtų pabrėžtas šis revoliucinis krypties pakeitimas. Popiežius Wojtyla turėjo drąsos jį atlikti, be abejonių, sąžiningai ir plačiai, gerai žinodamas jo pasekmes ir smūgius atgal.

Buvęs vyriausiasis Romos rabinas iš tiesų mini tris simbolinius popiežiaus Jono Pauliaus II gestus: apsilankymus Romos sinagogoje, vėliau Aušvico koncentracijos stovykloje ir Jeruzalėje, prie Raudų sienos, atliekant autentišką meilės ir daugiaamžių skriaudų atitaisymo veiksmą Izraelio tautos atžvilgiu.

Romos Didžiojoje sinagogoje 1986 būtent rabinas Toaff pasitiko popiežių. Prisimena rabinas istorinį apsilankymą: tik tada, kai pirmą kartą Bažnyčios istorijoje nuo Petro laikų popiežius iškilmingai įžengė į Romos sinagogą ir mane, kaip rabiną ir Biblijos tautos atstovą, apkabino, pilnai supratau reikšmę šio įvykio, neištrinamai liksiančio krikščionių ir žydų atmintyje kaip perspėjimas ir kvietimas tolerancijai, pagarbai, brolybei, žodinės ir fizinės prievartos pasmerkimui. Popiežius Wojtyla atliko veiksmą, kuriuo norėjo užtaisyti daugiaamžį plyšį.

Aptaręs Jono Pauliaus II apsilankymus Aušvice ir Jeruzalėje, rabinas Toaff savo mintis užbaigia tokiais žodžiais: šiandien, 2011 metų Velykų dienomis, sakome savo jaunesniems broliams, kad Karolis Wojtyla tikrai buvo vienas iš žmonių, kuriuos Dievas norėjo matyti labiausiai panašius į savo atvaizdą. (rk)