Trečiadienio bendroji audiencija. „Maldos mokykloje“ su popiežiumi.

Popiežius Benediktas XVI trečiadienio bendrojoje audiencijoje pradėjo naują katechetinių pašnekesių ciklą. Po katechezių apie Bažnyčios tėvus, didžiuosius Viduramžių teologus ir garsias šventąsias moteris, Šventasis Tėvas naujajam katechetinių pašnekesių ciklui parinko maldos temą. Ypač krikščioniškos maldos, kurios mus išmokė Jėzus ir kurios mus moko Bažnyčia. Būtent per Jėzų, - kalbėjo Benediktas XVI, - žmogus sugeba priartėti prie Dievo giliame ir intymiame vaiko ir tėvo santykyje. Kaip pirmieji mokiniai, su nuolankiu pasitikėjimu kreipkimės į dangiškąjį Mokytoją ir prašykime: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“.

Popiežius žadėjo kitose katechezėse kalbėti apie krikščionišką maldą vadovaudamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokytojų tradicija, dvasingumo mokytojais ir Liturgija. Jis kvietė kartu mokytis dar intensyvesnio santykio su Viešpačiu. Malda nėra savaime suprantamas dalykas. Reikia jos mokytis, tarsi vis iš naujo mokytumėmės šio meno. Net ir tie, kurie yra labai pažengę dvasinio gyvenimo kelyje, visą laiką jaučia poreikį mokytis iš Jėzaus kaip reikia melstis.

Tačiau malda priklauso žmonijos patirčiai nuo seniausių laikų, kaip tai liudija Antikos kultūros, - sakė Benediktas XVI. Ieškodamas Dievo žmogus jau jautė, nors dar gan padrikai, tikrą poreikį pamatyti Dievą, patirti jo gailestingumą ir atleidimą, siekti dorybių, prašyti dangiškųjų malonių visuose savo veiksmuose. Egipto, Mesopotamijos, Graikijos ir Romos kultūrose jau pripažįstama, jog malda atveria žmogaus supratimą apie jo priklausomumą nuo Dievo ir apie galutinę gyvenimo prasmę.

Popiežius pateikė keletą pavyzdžių. Vienas buvo iš senojo Egipto. Neregys, maldoje prašydamas dievybės sugražinti regėjimą, išsako visai suprantamą prašymą žmogaus, kurį nemažiau už aklumą kamuoja negalėjimas išvysti patį dievą: „Mano širdis trokšta matyti tave. Tu, kuris man parodei tamsumas, sukurk man šviesą. Kad tave matyčiau! Palenk į mane savo mylimą veidą“. „Kad Tave regėčiau“, štai maldos esmė, - kalbėjo popiežius Benediktas.

Mesopotamijos religijose vyrauja baisus kaltės jausmas, tačiau yra ir viltis, jog Dievas išperka ir išvaduoja. Graikijoje žengiamas žingsnis toliau: nors vis dar prašoma dangiškosios malonės visoms kasdienėms situacijoms ir siekiant žemiškų gerybių, palaipsniui pereinama prie nesavanaudiškų maldavimų, leidžiančių žmogui pagilinti santykį su Dievu. Platonas perdavė tokią savo mokytojo Sokrato maldą: „Padarykite, kad būčiau gražus viduje, kad laikyčiau turtinguoju tą, kuris išmintingas. Daugiau neprašau“. Jis virš visko trokšta būti gražus viduje ir išmintingas, ne pinigais turtingas, - pridūrė popiežius.

Šventasis Tėvas priminė Romos imperatorius ir filosofo Markaus Aurelijaus tvirtinimą, jog melstis svarbu, kad būtų galima nustatyti bendradarbiavimo santykį tarp dieviškų ir žmogiškų veiksmų. Viename veikale imperatorius rašo: „Kas sako, jog dievai nepadeda ir tuose reikaluose, kurie priklauso nuo mūsų pastangų? Pradėk melstis ir įsitikinsi“.

Daug žmonių kartų įgyvendino tai, ką siūlė daryti imperatorius dar prieš Kristų, įrodydami, jog be maldos, kuri atveria Dievo slėpiniui, žmogus netenka gyvenimo prasmės ir orientyro. Pagoniškos religijos liko prašymu, žemėje laukiančiu atsakymo iš dangaus, gilaus Dievo troškimo liudijimu, kurio aukščiausia išraiška atsiveria ir išsipildo Senajame ir Naujajame Testamentuose.

Užbaigdamas pirmąją katechezę apie maldą popiežius prašė, kad Viešpats šioje „maldos mokykloje“ apšviestų mūsų protus ir širdis taip, kad mūsų ryšys su Juo maldoje būtų vis intensyvesnis, meilesnis ir pastovus. Dar sykį prašykime Jo: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“. (sk)