Benedikto XVI žinia Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos plenarinės sesijos nariams

Gegužės 3 dieną baigėsi Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos plenarinė sesija, skirta temai: „Visuotinės teisės skirtingame pasaulyje: religijos laisvės atvejis“.

Trečiadienį, gegužės 4-ąją, Akademijos pirmininkė Mary Ann Glendon, teisės profesorė, spaudos konferencijoje pristatė kai kuriuos sesijos diskusijų aspektus.

Be abejo, atgarsių sesijos darbuose turėjo ir Jono Pauliaus II beatifikacija. Pati Popiežiškoji socialinių mokslų akademija buvo įsteigta su Jono Pauliaus II iniciatyva. Ne vieno iš akademikų paskyrimas buvo jo patvirtintas, ne su vienu jis buvo susitikęs įvairiomis progomis anksčiau.

Žinią akademijos sesijos dalyviams pasiuntė popiežius Benediktas XVI. Joje jis primena jau daug kartų anksčiau išsakytas pastabas, kad tai Vakarų kultūroje su jos krikščioniškomis šaknimis atsirado vietos religijos laisvei. Ši kultūra ir toliau maitina konstitucijose įtvirtintą teisę į religijos laisvę. Didele dalimi atsakant į ateistinių režimų sistemingą neigimą, religijos ir kulto laisvės buvo pripažintos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Bet ir šiandien šioms pamatinėms žmogaus teisėms pavojų kelia įvairios nuostatos ir ideologijos, kurios norėtų jas suvaržyti. Dėl šios priežasties teisės į religijos laisvę gynimas būtinas ir mūsų dienomis.

Mūsų žmoniškojoje prigimtyje, rašo Benediktas XVI, giliai įrašytas tiesos ieškojimas ir atvirumas transcendencijai. Mes iš prigimties esame linkę kelti klausimus apie savo egzistenciją. Prieš daug amžių Tertulijonas sugalvojo terminą „religijos laisvė“. Jis pabrėžė, kad Dievas turi būti garbinamas laisvai ir kad pačios religijos prigimtis nepritaria prievartai. Kadangi žmogus turi galią laisvai pasirinkti tiesą ir kadangi Dievas laukia iš žmogaus laisvo atsakymo, religijos laisvė turi būti suprantama kaip įgimta ir priklausanti žmogaus orumui, saugoma civilinių įstatymų.

Kiekviena valstybė turi suverenią teisę skelbti savo įstatymus ir juose išreikšti savo nuostatas religijos atžvilgiu. Jei vienos valstybės užtikrina plačią religijos laisvę, tai kitos ją varžo dėl įvairių motyvų, tarp kurių yra nepasitikėjimas pačia religija. Šventasis Sostas nuolatos primena, kad religijos laisvė turėtų būti pripažinta, o religinės mažumos apsaugotos visose valstybėse, savo žinioje pažymėjo Šventasis Tėvas.

Pristatymo konferencijoje profesorė Glendon paminėjo keturias grėsmes religijos laisvei. Pirma, tai beveik „standartinis“ tikinčiųjų persekiojimas iš valstybės pusės. Antra, tai religinių mažumų laisvės suvaržymas iš valstybės pusės. Trečia, tai socialinis spaudimas religinėms mažumoms, su ar be valstybės leidimo. Ketvirta, tai sekuliarus fundamentalizmas, kuris mano, kad religijos išpažinėjai yra pavojingi demokratijai.

Anot profesorės, ir tarptautiniai tyrimai rodo, kad, palyginus su situacija prieš dešimt metų, šiandien religijos laisvės lygis pasaulyje nukrito. Ne išimtis ir tos šalys, kuriose religijos laisvė yra garantuojama. Įtakingos viešojo gyvenimo figūros neretai religiją piešia kaip skilimų priežastį, religijos laisvei priskiriama antraeilė reikšmė, ji stumiama iš viešos erdvės į privačią. Tai sekuliarizmo paradoksas: kuo labiau stengiamasi įgyvendint jo tolerancijos viziją, tuo labiau jis netolerantiškas.

Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos pirmininkė paminėjo kai kuriuos naujausius mokslinius darbus apie religiją, kuriuose sukaupti empiriniai duomenys apie religiją kaip apie taikos ir visuomenės santarvės veiksnį. Ir priešingai, yra duomenų, kad didesnis prievartos lygis visuomenėse gali būti susijęs su religijos represavimu. Dar kitos studijos rodo apie religijos laisvės ryšius su politiniais, ekonominiais ir socialiniais gėriais. Jai mažėjant, mažėja ir šių gėrių.

Galiausiai profesorė Glendon pridūrė, kad turint galvoje žmonių visuomenių ir jų istorijų skirtingumą, gali egzistuoti įvairūs religijos laisvės modeliai. Nėra vieno modelio, kuris gali būti paprasčiausiai nukopijuotas ir perkeltas kitur. Tačiau tai, kad nėra visuotinių modelių, nereiškia, jog religijos laisvė nėra visuotinė teisė. Paprasčiausiai reiškia, kad religijos laisvę galima įgyvendinti įvairiais būdais ir įvairiose kultūrinėse aplinkybėse. (rk)