Kalbamės su Jono Pauliaus II skelbimo palaimintuoju iškilmėje dalyvavusiais kardinolu Audriu J. Bačkiu, vysk. Rimantu Norvila ir premjeru Andriumi Kubiliumi.

Sekmadienį Romoje vykusioje Jono Pauliaus II skelbimo palaimintuoju iškilmėje dalyvavo Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir kiti penki Lietuvos ganytojai – Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila su savo pirmtaku vyskupu emeritu Juozu Žemaičiu ir Kauno augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas.

Kalbamės su Vilniaus arkivyskupu kardinolu Audriu Juozu Bačkiu. Jums, Eminencija, šiandienė iškilmė ypatingai svarbi, nes keliolika metų buvote palaimintojo Jono Pauliaus II bendradarbis Šventojo Sosto Valstybės sekretoriate, iš jo rankų priėmėte konsekravimą vyskupu...

Kard. Audrys J. Bačkis:

Aš tikrai dėkoju Dievui, kad šiandien galėjau dalyvauti beatifikacijoje. Ryšys su Jonu Pauliumi II prasidėjo nuo pat jo išrinkimo, kai jis pirmą kartą, prieš pirmas Mišias, pasikvietė mane pakartoti porą lietuviškų žodžių, kuriuos jis ištarė spalio 22 dieną. Tada susitikome. Vėliau kai ėjau pareigas Valstybės sekretoriate, teko su juo bendradarbiauti sprendžiant, sakyčiau, „degančius“ pasaulio reikalus, kuriuos tvarkė mūsų sekcija.

Tikrai jaudina dabar matyti žmogų, kurį taip artimai pažinojai, matei ar darbo susirinkimuose, ar ceremonijose, kuris tau yra brangus, iš kurio esi daug išmokęs. Visuomet būdavau nustebintas jo tikėjimo, jo maldos dvasios ir pasitikėjimo Dievu. „Dievas man davė pareigą vadovauti Bažnyčiai, Dievas man padės“. Ir jis ėjo pirmyn tikrai su visišku pasitikėjimu. Tos mintys, kurias jis iškėlė nuo pat pradžių – „nebijokite!“ – buvo nukreiptos į šių laikų žmogų, į šių laikų tautas, kurios, kaip Lietuva, tuo metu gyveno priespaudoje. „Nebijokite pasitikėti Dievu, pasitikėti Kristumi!“, - buvo jo pirmi žodžiai. Paskui enciklikose jis skelbė, kad žmogus yra Bažnyčios kelias. Jam Dievas buvo pirmoje vietoje, tikėjimas, tvirtumas, maldos dvasia. Iš kitos pusės – dėmesys žmogui, tikras rūpestis žmogumi, žmogaus orumu, žmogaus teisėmis, žmogaus laisve, ypač religine laisve. Bet visa tai buvo tarnystė Dievui, tarnystė tiesai. Negali būti laisvės be tiesos, tai ir šiandien pasakė Šventasis Tėvas. Tiesa yra bet kokios žmogaus laisvės pagrindas.

Tad toks yra Jono Pauliaus II palikimas visam pasauliui, o taip pat ir mums, lietuviams. Aš vis prisimenu jo kelionę į Lietuvą. Jis mus yra davęs savo įžvalgų, galvodamas apie tai, ką Lietuva išgyveno. „Jūs dabar išėjote, išsivadavote iš priespaudos, bet žiūrėkite, laukia sunkumai, reikės viską atstatyti, nugalėti visus susipriešinimus, mokėti atleisti, mokėti priimti kitus žmones“. Jaunimui Kaune jis sakė: „Jūsų misija, uždavinys, pastatyti namą iš naujo, pradedant nuo pamatų, o ne nuo stogo, nuo langų“. Svarbios jo įžvalgos apie mąstymo etiką, kuriomis dalijos su inteligentais. Retas kas pastebėjo tuos svarbius dalykus. Mes daug ką praleidome. Aš galvoju ypatingai apie jo apsilankymą Lietuvoje. Jam tai buvo tikrai brangus dalykas, ne tik kad jis turėjo širdies potraukį Lietuvai, tikrai nuoširdžiai mylėjo kenčiančią Bažnyčią ir tautą, bet norėjo ją aplankyti, norėjo padrąsinti, norėjo, kad mes atsistotume ant kojų, ant tvirto krikščioniško pagrindo. Ar mes tą padarėme? Aš klausiu savęs. Ar Bažnyčia padarė viską ką turėjo? Ar sekėme tas bendras gaires, kurias jis mums davė? Sakyčiau, ne viską pavyko įvykdyti. Aš buvau nustebintas to įžvalgumo, to aiškaus supratimo ką reiškia perėjimas iš totalitarinės komunistinės sistemos į laisvą pasaulį, kur ne viskas kas blizga yra auksas.

Man ateina į galvą susitikimų prisiminimai. Tikrai nuostabus žmogus! Gal neįvertini kai šalia esi viso to šventumo, tos dvasinės jėgos, to viso polėkio į Dievą, to tiesioginio ryšio su Dievu. Aš džiaugiuosi ir manau, kad visa Bažnyčia gali iš jo daug daug pasimokyti.

Šiandien Dievo Gailestingumo sekmadienis. Vilnių ir Romą jungia Dievo Gailestingumo šventė ir palaimintojo Jono Pauliaus II asmuo...

Kard. Audrys J. Backis:

Be abejo. Tačiau, viskas įvyko beveik netyčia. Mintis, mano ir paskui vyskupų, pažymėti Gailestingumo Šventę nacionaliniu kongresu gimė prie Aušros Vartų, po atlaidų. Vyskupai pasiūlė: visus metus paskirkime Dievo gailestingumui! Tai gimė „ant greitųjų“, bet labai palietė žmones. Kai mes pasiuntėme Gailestingojo Jėzaus paveikslus į visas katedras ir paskui po parapijas, labai daug žmonių tai „pagavo“, daug žmonių „užsikabino“. Tai darėme, ir aš, ir kiti, norėdami pagerbti Popiežių ir įgyvendinti jo troškimą, kad būtų švenčiamas Gailestingumo sekmadienis. Juo labiau Vilniuje, kur 1935 metais pirmą kartą buvo atšvęstas Atvelykis kaip Gailestingumo sekmadienis. Tad jaučiau pareigą tai padaryti ir visi vyskupai mielai prisidėjo. Norėjome pagerbti, įgyvendinti tą Popiežiaus norą, ne tik norą – Bažnyčiai duotas nurodymas nuo 2000-ųjų metų švęsti Gailestingumo sekmadienį. Paskui sužinojome apie beatifikaciją. Susipynė du dalykai. Bet mes pagalvojome, geriau kongreso neatšaukime. Tai irgi Jono Pauliaus II pagerbimas Lietuvoje.

Galiu tik džiaugtis. Ypač, kad prisidėjo ir mūsų broliai stačiatikiai. Ir liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis prisidėjo prie konferencijos ir Šviesos kelio, kurį mes einam nuo Aušros Vartų Gailestingumo Motinos iki Gailestingumo šventovės. Gailestingojo Jėzaus šventovė, jau yra tradicija, pritraukia ypatingai daug jaunimo. Tai galimybė išreikšti savo tikėjimą džiugiu ir kartu maldingu būdu.

* * *

Įspūdžiais iš beatifikacijos iškilmės praprašėme pasidalinti ir Vilkaviškio vyskupą.

Vysk. Rimantas Norvila:

Ši Jono Pauliaus II paskelbimo palaimintuoju iškilmė man visų pirma dvasinio pobūdžio. Tikrai jaučiasi pakilimas, visų žmonių, kurie čia dalyvauja. Nėra kažkokių ypatingų, labai stiprių emocijų, bet yra tvirtas džiaugsmas ir kartu, kaip gražiai pastebėjo kalbant vienas iš šalia buvusių ganytojų iš kitos šalies, paprastumas jaučiasi ir tarp žmonių, ir visoje šioje iškilmėje. Tai toks būtų vienas iš pirmų įspūdžių.

Taip pat tą bendrą atmosferą, kurį įveda į daug gilesnius ir platesnius dalykus, gali charakterizuoti ir toks epizodas: Vakar vakare, dar prieš paskelbimą palaimintuoju, vaikštinėjau jau vėlokai prie Šv. Petro aikštės, šalia Vatikano, ir stebėjau kiek žmonių ateina, kai kurie jau budi iš vakaro, nori arčiau būti toje aikštėje per iškilmę. Sutikau einančią grupę jaunimo, nežinau, gal iš kurios nors Lotynų Amerikos šalies. Tie žmonės tokie artimi, vienos dvasios. Ar ranka pamojuoji, ar kažkaip nusišypsai. Ir ta grupelė į mano pasveikinamąjį žvilgsnį labai spontaniškai sureagavo. Vietoj „labas vakaras“, jie pakartojo: „Giovanni Paolo, Giovanni Paolo“. Tai netikėta šio didelio bažnytinio įvykio išraiška. Net ir pasisveikinti galima naudojant popiežiaus Jono Pauliaus II vardą ir tai labai šiltai iš karto sukuria bendrystės ryšį.

* * *

Į beatifikacijos iškilmę buvo atvykusi ir oficiali Lietuvos valstybės delegacija, vadovaujama Ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus.

Jonas Paulius II tai ne tik Bažnyčios palaimintasis. Jis paliko gilius pėdsakus paskutinių trijų dešimtmečių tarptautiniame gyvenime. Svarbus jo vaidmuo ir naujausių laikų Lietuvos istorijai. Turbūt tai norėta paliudyti Lietuvos premjero dalyvavimu beatifikacijoje?

Premjeras Andrius Kubilius:

Be abejo. Man tai didžiulė garbė ir iš tiesų didžiulė sunkiai įvardijama šventė buvo šiandien dalyvauti kartu su milijonu tikinčiųjų Jono Pauliaus II beatifikacijoje. Ir visiškai akivaizdu, kad Jonas Paulius II suvaidino didžiulį, kartais gal net ir sunkiai įvardijamą vaidmenį ne tiktai Bažnyčios istorijoje, bet ir išvaduojant pavergtąsias centrinės Europos tautas. Visi pamename jo žodžius: „Nebijokite!“ ir pamename, kad tai prisidėjo prie „Solidarumo“ atsiradimo, ir kiek jo padrąsinantis žodis, padrąsinanti mintis, padrąsinantys simboliai lėmė, kad per gerą dešimtmetį po jo tapimo popiežiumi sovietų imperija subyrėjo. Tai išties jo vaidmuo šiuo atžvilgiu nusipelno ypatingo žodžio.