Nakties budėjimas prieš Jono Pauliaus II beatifikaciją: liudijimai

Apie 200 tūkstančių susirinko į šeštadienio vakarą, temstant, Romos Didžiojo cirko – Circo Massimo – aikštėje prasidėjusį pirmąjį Jono Pauliaus II skelbimo palaimintuoju renginį – pasirengimo beatifikacijai maldos budėjimą. Jį sudarė dvi dalys – liudijimai čia pat aikštėje ir Rožinio malda kartu su maldininkais, tą pačią valandą į panašius budėjimus susirinkusiais penkiose Jono Pauliaus II aplankytose garsiose pasaulio šventovėse.

Joaquin Navarro Valls

Pirmasis atsiminimais apie Joną Paulių II dalijosi ilgametis buvęs Šventojo Sosto spaudos salės direktorius, kitaip tariant – popiežiaus atstovas spaudai – Joaquin Navarro Valls. Nors jį su Jonu Pauliui II siejo visų pirma darbiniai ryšiai, Navarro žavėjosi Jono Pauliaus II asmeniniu liudijimu, pasakojo, kad jam nepaprastą įspūdį darė jau viena tai, kad Jonas Paulius II kas savaitę eina išpažinties, tuo tarsi norėdamas ir kitiems paliudyti kaip viskas priklauso nuo Dievo gailestingumo. Šią akimirką jaučiu tą patį, ką jaučiau keletą minučių po Jono Pauliaus II mirties – dėkingumą šiam popiežiui, kuris sutiko su viskuo ko Dievas iš jo norėjo. Ačiū, Jonai Pauliau, už tą šedevrą – tavo nugyventą gyvenimą, - sakė Joaquin Navarro Valls.

Sesuo Marie Simon-Pierre

Su dideliu jauduliu šiandien jums liudiju. Esu sumišusi dėlto, kas man nutiko ir kaip tai prisidėjo prie Jono Pauliaus II beatifikacijos bylos. Mano žmogiškoji ir vienuolinė šeima sako „ačiū“ Jonui Pauliui II, - maldininkams Circo Massimo aikštėje kalbėjo prancūzė vienuolė Marie Simon Pierre, kuri liudijo apie savo išgijimo stebuklą, įvykusį praėjus vos dviem mėnesiams po Jono Pauliaus II mirties. Tiek ji, tiek jos bendruomenė meldė popiežiaus užtarimo.

Kai man diagnozavo Parkinsono ligą, buvo sunku stebėti Joną Paulių II televizijoje, - pasakojo sesuo Marie. - Tai buvo mano pačios ligos atspindys. Kai liga buvo diagnozuota 2001 metais, buvau jauna, turėjau tik 40 metų. Tačiau tuo pat metu žavėjausi popiežiaus nuolankumu, stiprybe ir drąsa. Jonas Paulius II man buvo ganytojas pagal Dievo širdį. Jis buvo arti visų: pačių silpniausių, ligotų, mažiausių. Visad tarnavo gyvybei, šeimai ir taikai.

Kai Jonas Paulius II mirė, jaučiau didelę tuštumą. Jaučiau, kad praradau brangią būtybę, kuri man padėjo, mane galėjo suprasti.

Birželio 2-ossios popietę paprašiau mūsų vyresniosios sesers Marie Thomas, kad mane atleistų nuo visų darbų, nes nebeturėjau jėgų. Išsekusi paprašiau, kad kas nors mane pakeistų. Taip pat jai pasakiau, kad susitaikiau su buvimu vežimėlyje visą dieną. Tai man nesutrukdys gyventi mažos sesers gyvenimą, melstis už gyvybę, už ligonius.

Tačiau vyresnioji pasakė: „palauk, (...) Jonas Paulius II dar nepasakė savo paskutinio žodžio“.

Birželio 2-os vakare, kai grįžau į savo kambarį, panorau rašyt. Ir tada supratau, kad mano rašyba tapo įskaitoma, daug labiau nei anksčiau.

Nuėjau miegoti, užmigau ir atsibudau 4,30 ryte, pajutusi, kad gerai išsimiegojau, nors anksčiau kentėjau nuo nemigos, dėl skausmų. Taigi, atsikėlusi pajutau kūno judrumą, viduje suvokiau, kad kažkas pasikeitė.

Pajutau stiprų norą melstis, nusileidau į maldos kambarį, prie šv. Sakramento, kalbėjau Rožinio šviesos slėpinius.

Meldžiaus iki 6 ryto, tada nuėjau į koplyčią, kurioje su bendruomene turėjome ryto maldą ir Eucharistiją. Eucharistijos metu jau žinojau, kad nebesu tokia pati, kad esu pasveikusi.

Kard. Stanislaw Dziwisz

Trečiasis vakaro liudytojas kardinolas Stanislawas Dziwiszas prisiminė savo ilgus tarnystės metus Karolio Wojtylos ir po išrinkimo popiežiumi, Jono Pauliaus II, asmeniniu sekretoriumi. Kaip pirmasis ir nuolatinis talkininkas, jis keturis dešimtmečius lydėjo Garbingąjį Dievo tarną visuose jo gyvenimo ir veiklos žingsniuose, tiek viešojoje, tiek privačioje sferoje.

Dievas, kuris visą nulemia, kartą sužavėjo jaunąjį Karolį ir jį pasikvietė, kad sektų Juo. Dievas jam suteikė itin atsakingą tarnystę, o dabar – tai Dievas panorėjo, kad Bažnyčia Karolį Wojtylą įrašytų į palaimintųjų ir šventųjų sąrašą.

Jei šiandien jis skelbiamas palaimintuoju, tai todėl, kad jau gyvenime jis buvo šventas. Ir galiu užtikrinti, - tęsė Krokuvos kardinolas Dziwiszas, kad nebuvo privataus Popiežiaus, kuris būtų skyręsis nuo viešojo Popiežiaus. Jis visuomet buvo tas pats. Nuolat Dievo akivaizdoje.

Jonas Paulius II buvo įsimylėjęs Dievą. Jis jo ieškojo ir niekuomet nepavargdavo būti su Juo. Jis gebėjo pasinerti Jame bet kur, bet kokiomis aplinkybėmis. Dirbdamas, arba bendraudamas su žmonėmis jis tai darė visiškai natūraliai. Nes Jonui Pauliui II melstis buvo tas pat, kaip kvėpuoti.

Krokuvos ganytojas prisiminė, kad didžioji dalis laiko Jono Pauliaus II artumoje būdavo praleidžiama tylint. Jis labiausiai mėgo būti tyloje. Todėl būti su Jonu Pauliumi II reikšdavo gerbti jo tylą. Būti bendradarbiu, dirbti jo sekretoriumi virš visko reiškė užtikrinti jam jo gyvenimui būtiną erdvę ir galimybę veikti savarankiškai, ginti jo laisvės akiratį, o tai visų pirma apimdavo erdvę ir laiką Dievui. Dievui ir niekam daugiau. Jiems abejiems, - dalijosi prisiminimais Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislawas Dziwiszas.