II Velykų sekmadienis, Dievo Gailestingumo šventė

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19-31)

TIKRASIS GAILESTINGUMAS, Mons. Adolfas Grušas

Tik prieš savaitę šventėme Velykas, šventę, kuri tęsėsi ištisas aštuonias dienas. Anksčiau, praėjus savaitei po Velykų, pakrikštytieji, pasibaigus pamaldoms, nusivilkdavo baltus drabužius, žyminčius jų gautąją malonę.

Viską įvertinant, atrodo, būtų galima pasakyti, kad tai turinti laimingą pabaigą istorija: Nukryžiuotasis prisikėlė, skausmas nugalėtas, Jis daugiau nebėra mirties nelaisvėje. Belieka tik pasveikinti Jo pergalę plojimais.

Visa problema slypi tame, kad dar daug mūsų brolių ir seserų, sužinojusių apie Prisikėlimą, girdėjusių džiaugsmingą skelbimą, netgi dalyvavusių iškilmingame to įvykio šventime, vis dar tebeskendi skausme. Prisikėlimas įvyko, tačiau nepalietė jų širdžių.

Velykų dienos vakare Išganytojas atėjo pas savo mokinius. Apaštalai, nors ir apstulbę bei pasimetę, priėmė savo Viešpatį. Jie nebūtų galėję pasakyti, kas iš tiesų įvyko, bet svarbiausia buvo tai, kad jie matė gyvą Viešpatį. Nedrąsius apaštalus apėmė džiaugsmas, atgimė jų viltys, jie suprato, kad Išganytojo jiems ištarti pamokymai reiškia visai ką kita, negu jie manė anksčiau, vaikščiodami su Jėzumi Palestinos keliais.

Vis dėlto ir jų tarpe buvo vienas, kurio širdies nepasiekė žinia apie Jėzaus prisikėlimą. Tą vakarą drauge su apaštalais nebuvo Tomo, kuris, išgirdęs besidžiaugiančių draugų pasakojimo, abejingai atsakė, kad tuo netikės, kol pats nepamatys.

Tomas netiki kitais apaštalais. Jie, kaip triušiai, begėdiškai išsilakstę į visas puses kančios metu, dabar aiškina, kad Jėzus prisikėlė!… Tomas netiki Bažnyčia, susidedančia iš nepakenčiamų silpnų žmonių, nesugebančių ir nenorinčių pripažinti savo silpnumo.

Vis dėlto Tomas nepabėgo. Jis liko drauge su kitais apaštalais, liko su Bažnyčia, nes pats nesijautė esąs geresnis už kitus. Kad ir nusivylęs bei skausmo varginamas jis lieka.
Kaip tik todėl pas jį ir ateina Jėzus…

Tomai, žinau, kad tu daug kentėjai, todėl pažvelk čia.

Prisikėlusysis jam rodo vinių pervertas rankas. Tik pažvelgęs į tas žaizdas Tomas pasiduoda. Jis parpuola ant kelių, verkia, kaip paklydęs vaikas, atradęs savo tėvus/ Jis verkia ir juokiasi ir, pirmasis iš apaštalų, išpažįsta visų mūsų tikėjimą: Jėzus yra mūsų Viešpats ir Dievas.

Ar skausmas gali priartinti žmogų prie Dievo?

Taip, jeigu suprantame, kad Dievas juo dalijasi su mumis.

Prisikėlusįjį mokiniai atpažino iš ženklų: paliktų įkapių, balso, laužomos duonos, gausios žvejonės. Drauge nė kiek ne menkesniu ženklu buvo prisikėlusio Kristaus žaizdos. Dievo įsijungimas į žmogaus kančią tapo didžiausia paslaptimi ir drauge pačiu reikšmingiausiu ženklu.

Tą ženklą mes matėme ir popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenime. Jis savotiškai atspindėjo ištisą kartą, parodydamas, kad popiežius gali būti kitoks, savo tikėjimą Prisikėlusiuoju liudydamas aplinkui jį besirenkančioms minioms, savo elgesiu stebindamas ne vieną skeptiškai nusiteikusį žmogų.

Didįjį dviejų tūkstančių metų Jubiliejų jis matė, kaip nepaprastą galimybę pagydyti blogio sužeistą krikščionybės atmintį. Atrodo, kad tada jis būtų norėjęs baigti ir savo gyvenimą, tačiau Viešpats laukė jo paskutinio, tragiško liudijimo. Liga palaipsniui popiežių iš atletiško ir džiaugsmo kupino ganytojo pavertė vargingu seneliu, atimdama judesius, kalbą, atrodytų viską, už ką jį šlovino susirenkančios minios. Vis dėlto šis silpnas ir ligotas senelis visiems, netgi to nesuvokiantiems, tapo vilties atvaizdu. Jis tapo sukrečiančia pranašyste iš aukštybių visiems, gyvenantiems įsivaizduojamame sėkmės pasaulyje.

Šiandien Bažnyčia jį skelbia palaimintuoju…

Jonas Paulius II šį sekmadienį paskelbė Dievo Gailestingumo sekmadieniu, nes šiandien mes kalbame apie Viešpaties atėjimą. Jėzus ateina pas Tomą, užsispyrusį ir neskubantį patikėti, ateina ir pas visus kenčiančius, ateina, ramindamas mus, pripildydamas mūsų širdis palaimos, švelnumo ir džiaugsmo.

Jis ateina, parodydamas visiems savo gelbstintį Gailestingumą…