Popiežiaus bendroji audiencija. Ką turime daryti, kad Velykos būtų mūsų „gyvenimas“?

Nors Šventasis Tėvas visą šią savaitę gyvena vasaros rezidencijoje Castelgandolfe, į kurią išvyko Velykų sekmadienį iš kart po pietų, trečiadienio rytą bendroji audiencija vyko Šv. Petro aikštėje. Benediktas XVI porai valandų buvo parvykęs į Vatikaną, o iškart po audiencijos vėl išvyko į Castelgandolfą, kur pasiliks iki šeštadienio.

* * *

Šiomis pirmosiomis iki pat Sekminių trunkančio Velykų laiko dienomis esame dar pilni to naujojo džiaugsmo, kurio mūsų širdis pripildė liturginės iškilmės, - sakė popiežius Benediktas. Tad šį kartą norėčiau su jumis pasikalbėti apie Velykas, krikščioniško slėpinio širdį. Iš Velykų, kaip iš akinančiai šviesaus centro, spinduliuoja visa Bažnyčios liturgija, iš ten visas jos turintys ir prasmė. Kristaus mirties ir prisikėlimo liturginis šventimas nėra tik paprastas įvykio minėjimas, bet yra aktualizavimas, sudabartinimas to slėpinio, kuris palaiko kiekvieno krikščionio ir visos bažnytinės bendruomenės gyvybę.

Ką turime daryti, kad Velykos būtų mūsų „gyvenimas“? Ką daryti kad visas mūsų vidinis ir išorinis gyvenimas įgautų velykinę „formą“? Visų pirma turime suprasti kas iš tiesų yra Kristaus prisikėlimas. Tai ne grįžimas į ankstesnį gyvenimą, kaip buvo Lozoriaus, Jajiro dukters ar jaunuolio iš Najino atvejais, bet kažkas visiškai nauja ir skirtinga. Kristaus prisikėlimas tai perėjimas į naują gyvenimą, nepavaldų laiko dėsniams, į gyvenimą panardintą Dievo amžinybėje. Jėzaus prisikėlimu prasideda ir naujas buvimas žmonėmis, kuris šviečia kasdieniam mūsų gyvenimui ir visai žmonijai atveria kokybiškai naują ateitį.

Laiške Kolosiečiams šv. Paulius sako: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3,1-2). Skaitant šį tekstą iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad apaštalas siūlo niekinti žemiškąjį gyvenimą. Tačiau jei norime suprasti šių sakinių prasmę, turime juos skaityti neatskirdami nuo konteksto. Apaštalas labai aiškiai sako kas yra tie dalykai „aukštybėse“, kurių krikščionys turi siekti, ir kas yra „žemėje“, ko reikia saugotis. Štai ko reikia vengti: „Numarinkite,- rašo šv. Paulius, - kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė“ (3,5). Turime savyje slopinti nepasotinamą materialinių gėrybių troškimą ir egoizmą, nes tai visų kitų nuodėmių šaknys. Lygiai taip pat aiškiai Tautų apaštalas nurodo kas yra tie dalykai, kurių krikščionis turi trokšti ir siekti. „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems [...]. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (3,12-14).

Tad Velykos, - sakė popiežius, - tai radikalus perėjimas iš vergavimo nuodėmei į naują gyvenimą, kuriame viešpatauja laisvė ir meilė. Pastarosios jėgos sugriauna visus barjerus ir kuria naują harmoniją žmonių širdyse bei santykiuose su kitais žmonėmis ir visa kūrinija. Mūsų laikų žmonės trokšta didžių dalykų. Mes, krikščionys, tikintys, kad Kristus savo prisikėlimu atnaujino žmogų, turime būti patikimi šitos Velykų naujienos liudytojai.

Baigęs katechezę popiežius keliomis kalbomis pasveikino bendrojoje audiencijoje dalyvavusius maldininkus. Trumą sveikinimą Šventasis Tėvas skyrė ir Šv. Petro aikštėje trečiadienio rytą buvusiam būriui lietuvių.

Su meile kreipiuosi į maldininkus iš Lietuvos. Brangūs bičiuliai, Prisikėlęs Kristus tepripildo jūsų širdis savo meilės ir džiaugsmo. Jums, čia esantiems, ir visai lietuvių tautai suteikiu Apaštališkąjį Palaiminimą. Garbė Jėzui Kristui!