Ar Jonas Paulius II turėjo regėjimų, ar matė Dievo Motiną?
„Klausimai apie Karolį Wojtylą“ yra nauja knyga išleista Italijoje. Joje būsimos beatifikacijos
proga pateikiami mažai arba visai nežinomi Karolio Wojtylos gyvenimo epizodai, nuo
jaunystės, studentavimo ir kunigavimo iki ganytojavimo tiek Lenkijoje, tiek per pontifikatą.
Veikalo autorius italas žurnalistas Marco Tosatti jau daugelį metų italų spaudoje
rašo apie Bažnyčios ir Vatikano aktualijas, yra ne vienos knygos autorius. Jis asmeniškai
sekė Joną Paulių II tarptautinėse kelionėse, yra pelnęs pontifikato apžvalgininko
vardą. Veikale pristatoma iš viso 99 epizodai iš Karolio Wojtylos gyvenimo, kai kurie
remiasi neseniai užbaigtos beatifikacijos bylos medžiaga. Štai keli pavyzdžiai, kuriuos
papasakojo knygos autorius Marco Tosatti.
Popiežius, gyvendamas Vatikane iš
vieno monsinjoro sužinojo, kad rūmų prieigose, tarp valkatų, yra tarnystę apleidęs
kunigas. Jam buvo sudaryta proga dalyvauti popiežiaus audiencijoje. Po audiencijos
Jonas Paulius II paprašė kunigo valkatos užeiti į gretimą kambarį ir išklausyti jo
išpažinties. Popiežiaus išpažintį išklausęs kunigas liko šios patirties „priblokštas
iki ašarų“, - pasakojo monsinjoras. „Štai kokia didi kunigystė, jos nebjaurok!“ –
sudrausmino valkatavusį kunigą per jį išrišimą gavęs Jonas Paulius II. Miesto benamius
Jonas Paulius II gerbė kaip bet kokį kitą žmogų, - rašo Tosatti, primindamas „Didžiojo
krikščionybės jubiliejaus“ atidarymo iškilmę ir popiežiaus ta proga atidarytas Šv.
Petro bazilikos „Šventųjų metų“ duris. Tarp nedaugelio kviestųjų, greta Italijos Respublikos
prezidento ir kitų garbių svečių buvo niekieno nepastebėtas iš Neapolio kilęs benamis,
Sergio De Giorgio, kuris tuo metu gyveno kartoninėje dėžėje Romos senamiestyje.
Karolis,
vengdamas nacių areštavimo ir galimos deportacijos iš Lenkijos, Antrojo pasaulinio
karo metais dirbo kasyklose, paskui fabrike, tuo pat metu studijavo teologiją Krokuvoje,
pogrindyje veikusiame Jogailos universitete. Liudytojai prisimena, kad žiemą jis kartais
ateidavo į darbo vietą vienmarškinis, nes megztinį, arba švarką, padovanodavo pakeliui
sutiktam vargšui. Viena pirmųjų kunigystės vietų Karoliui buvo Krokuvos šv. Florijono
parapija, kurioje tarnavo vikaru. Sykį jis negalėjo eiti į bažnyčią aukoti Mišių,
nes buvo likęs be batų. Mat savuosius buvo atidavęs vienam studentui. Mišias aukojo,
pasiskolinęs zakristijono batus. Knygos autoriui šis epizodas priminė įvykį iš Jono
Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Braziliją. Rio De Žaniero lūšnyne popiežių
taip sukrėtė vienos skurstančiosios šeimos gyvenimo sąlygos, kad nusimovęs auksinį
Petro žiedą jį atidavė šeimos motinai. Toliau kelionėje Jonas Paulius II mūvėjo iš
Valstybės sekretoriaus pasiskolintą vyskupo žiedą.
Jonas Paulius II nuo vaikystės
buvo ypatingai pamaldus Mergelei Marijai, jis Švenčiausiajai Dievo Motinai dvasiškai
pavedė visą gyvenimą, įskaitant pontifikatą. „Totus tuus“ („Visas tavo“) buvo jo labiausiai
pamėgtas monfortietiškas marijinio pamaldumo šūkis, kuriuo vadovavosi dar studentaudamas,
o kai būdamas 38 metų tapo vyskupu, jį pasirinko savo vyskupišku šūkiu. Tačiau ar
lenkas popiežius pats matė Mergelę Švenčiausiąją vizijoje, ar jis turėjo regėjimų?
Knygos autorius tvirtina, kad Jonas Paulius II niekad neturėjo regėjimų. Kartą pačiam
popiežiui tą patį klausimą uždavė vienas iš jo namų darbuotojų. Wojtyla atsakė, „Ne,
aš nemačiau Dievo Motinos, tačiau ją jaučiu“. Klausimas apie regėjimus Jonui Pauliui
II suteikė dar viena progą prisiminti ir priminti savo visišką prisirišimą prie Dievo
Motinos. Dar Krokuvoje pavedęs savo vyskupystę Dievo Motinai, jis ir popiežiaudamas
patvirtino, kad jaučia jos artumą. (sk)
* * *
Lankydamasis Lietuvoje
Jonas Paulius II mokė su pasitikėjimu žvelgti į Mariją; Šiluvoje, Garbingasis Dievo
tarnas priminė, jog Bažnyčia žvelgia į Mariją, nes joje mato Motiną, kuri ir dabar
mus kreipia į Kristų:
Jaunystėje
Marija Kristaus laukia su visa žydų tauta. Per Apreiškimą su neapsakoma meile Jį priima
savo įsčiose. Nazarete klauso ir „laiko visus Jo žodžius savo širdyje“ (plg. Lk 2,
51); motinišku rūpesčiu bent iš tolo seka Jėzų viešojo gyvenimo metais. Pagaliau kartu
su Juo pasiaukoja ant Kalvarijos, - parodo visa nugalintį tikėjimą.
Bažnyčia
žvelgia į Mariją, kurioje mato Motiną ir Pavyzdį. Į Mariją šiuo reikšmingu savo istorijos
metu su pasitikėjimu gali žvelgti ir Lietuva. Švenčiausioji Mergelė žino tikruosius
ir svarbiausius naujam gyvenimui atgimusios Tautos rūpesčius. Kaip Kanos vestuvių
dieną, taip ir dabar ji mus kreipia į Kristų: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn
2, 5).