Velyknakčio liturgija Šv. Petro bazilikoje

Šventojo Tėvo vadovautos velykinės iškilmės prasidėjo šeštadienio vakarą Šv. Petro bazilikoje vykusiu Velyknakčio budėjimu. Bažnyčios tradicijoje Velykų naktį į tikinčiųjų bendruomenės gretas priimami per Gavėnią pasiruošimo kelią nuėję katechumenai. Taip pat ir Šventasis Tėvas šiemetinio Velykų nakties budėjimo metu Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentą suteikė šešiems naujiems krikščionims – keturioms moterims ir dviems vyrams iš Albanijos, Kinijos, Peru, Rusijos, Singapūro ir Šveicarijos.

Šventojo Tėvo homilijos santrauka:

Velyknakčio budėjimo liturgijoje matome du didžius ženklus. Visų pirma tai ugnis, tampanti šviesa. Velykinė žvakė yra Kristaus šviesą, Prisikėlusįjį, kuris nugalėjo mirties sutemas simbolizuojantis ženklas. Antrasis ženklas – tai vanduo. Viena vertus, jis primena Raudonąją jūrą, prasmegimą mirtyje. Tačiau kartu vanduo tai ir tekantis gyvas šaltinio vanduo, vaizduojantis Krikšto sakramentą, kurio dėka mes dalyvaujame Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Kartu su šiais dviem didžiais ženklais, esminis Velyknakčio liturgijos elementas yra Šventojo Rašto skaitiniai.

Velykų nakties budėjimo biblinė kelionė prasideda pasaulio sukūrimo pasakojimu. Kodėl tiek dėmesio sukūrimui? Ar nebuvo galima pradėti nuo tų įvykių kai Dievas pašaukia žmogų, kai suburia savo tautą ir pradeda istoriją su žmonėmis? Atsakymas turi būti: ne! Nutylėti sukūrimą, reikštų nesuprasti Dievo su žmonėmis istorijos, reikštų ją sumenkinti.

Mūsų tikėjimo išpažinimas prasideda žodžiais: „Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės sutvėrėją“. Jie praleistume šį pirmąjį Credo straipsnį, visa išganymo istorija susiaurėtų. Bažnyčia tai ne šiaip draugija, kuri rūpinasi žmonių religiniais poreikiais. Bažnyčia suveda žmogų su Dievu, kuris yra visko pradžia. Dievas, būdamas visko kūrėjas, davė ir mums gyvybę ir mums jis vadovauja. Dievą suprasdami kaip visko kūrėją, mes jaučiamės atsakingi už kūriniją. Tačiau Bažnyčios tikėjimas nesiriboja tik moralinių pareigų priminimu. Tikėjimas apima visą žmogų – ir žmogaus kilmę, ir jo pašaukimą amžinybei. Tik dėl to, kad visa kūrinija priklauso Dievui, jis gali mums duoti amžiną gyvenimą.

Žinią apie pasaulio sukūrimą dar aiškiau apibrėžia evangelistas Jonas, jos esmę išreikšdamas vienu sakiniu: „Pradžioje buvo Žodis“. Taip pat ir anksčiau girdėtame pasakojime apie sukūrimą, dažnai kartojosi žodžiai: „Dievas tarė...“. Pasaulis sukurtas Žodžiu, Logosu. Evangelisto Jono naudojamos žodis „Logos“ yra vienas svarbių graikų kalbos terminų, reiškiantis „žodį“, „protą“, „prasmę“. Tai ne tik protas, bet kuriantis protas. Jis taria ir sukuria bei suteikia prasmę. Tad į klausimą kam skirti pirmenybę - protingumui ar neracionalumui - mes, kaip tikintys žmonės, atsakome Jono žodžiais: pradžioje buvo protingumas.

Tačiau šiandien, švęsdami Velykas ir remdamiesi velykine krikščionių patirtimi, turime žengti dar vieną žingsnį. Šabas, šeštadienis, buvo septintoji savaitės diena. Po šešių dienų, kuriomis žmogus, tam tikra prasme, dalyvavo pasaulį kuriančio Dievo darbe, septintąją dieną ilsisi. Tačiau jau pačioje Bažnyčios istorijos pradžioje įvyko negirdėtas dalykas: šabo, septintosios dienos vietą, užėmė pirmoji savaitės diena. Tai liturginio susirinkimo diena, tai diena, kurią Kristaus dėka susitinkame su Dievu. Tą pirmąją savaitės dieną mokiniai sutiko Prisikėlusįjį. Savaitės struktūra sujaukta. Savaitės tikslas ne septintoji diena ir poilsis kartu su Dievu. Savaitę pradedame garbindami Dievą, dangaus ir žemės kūrėją. Garbiname Dievą, kuris tapo žmogumi, kentėjo, mirė ir prisikėlė. Švenčiame Kūrėjo ir kūrinijos pergalę. Švenčiame, nes dabar, Prisikėlusiojo dėka, protingumas galingesnis už neracionalumą, tiesą galingesnė už melą, meilė stipresnė už mirtį. (jm)