Kai Kalėdos instinktyviai žadina gyvenimo džiaugsmo jausmą, tai Velykos yra susijusios
su sudėtingesniais vaizdiniais. Tai pasakojimas apie gyvenimą, kuris eina per kančią,
mirtį ir apie atgautą gyvybę. Tad jei Kalėdos, tikintiems ir netikintiems, sukelia
lengvo linksmumo atmosferą, Velykos išlieka labiau paslėptas ir tamsus slėpinys. Tačiau
visas mūsų gyvenimas, už lengvos retorikos, vyksta tamsioje ir sunkioje teritorijoje.
Šiuo metu ypač galvoju apie ligonius ir slegiamus beviltiškos diagnozės svorio, apie
tuos, kurie negali pasidalint kentėjimu, apie visus tuos, kuriems tinka senas lotyniškas
posakis, jog senatvė savo prigimtimi yra liga. Trumpai tariant, galvoju apie visus
tuos, kurie savo kūne, psichikoje ar dvasioje jaučia žmogiško silpnumo ir trapumo
stigmą. Tokiems, ko gero, priklauso didžioji dalis šio pasaulio vyrų ir moterų. Todėl
norėčiau, kad Velykos būtų kvietimas vilčiai ligoniams, pagyvenusiems, sulinkusiems
nuo gyvenimo naštos, visiems nepriklausantiems dominuojančiai kultūrai, kuri (klaidingai)
vadovaujasi absoliučiu „geros savijautos“ principu. Norėčiau, kad sveikinimas ir šauksmas
„Kristus prisikėlė“ perbėgtų ligoninių koridoriais, patektų į kalėjimų kameras, kad
sužadintų vilties šypseną laukiantiems sudėtingų šiandieninės medicinos tyrimų rezultatų
ir slepiančių savo nerimą, - rašo italų kardinolas Carlo Maria Martini, jau 84 metų
amžiaus sulaukęs Milano arkivyskupas emeritas.
Ką šiandien man, senam, nusilpusiam
ir jau neišvengiamo perėjimo sąraše esančiam sako Velykos? Ir ką jos galėtų pasakyti
tiems, kurie nesidalija mano tikėjimu ir viltimi, - klausia kardinolas.
Anot
jo, Velykos jam pirmiausia sako, jog „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja
garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8,18). Šie kentėjimai pirmiausia yra Kristaus
ir būtų sunku atrasti jų priežastį ar motyvą, nežvelgiant už mirties mūro. Bet taipogi
tai yra visi žmonijos asmeniški ar bendri kentėjimai, nulemti ar gamtos aklumo, ar
pačių žmonių aplaidumo.
Reikia drąsiai kartoti, įveikiant vidinį pasipriešinimą,
kad negalima lyginti dabartinės kančios su tuo, ko su pasitikėjimu laukiame. Velykų
proga sau patiems su tikėjimu galima sakyti apaštalo Pauliaus žodžius iš Laiško Korintiečiams:
„Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai
vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums
neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet
kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ (2 Kor 4,16-18).
Tam reikia didelės vilties įtampos. Nes, kaip rašo Paulius, „tuo tarpu mes
esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam
jam viltis?“ (Rom 8,24). Taip viltis gali būti sunku, tačiau ar yra kitas būdas atsispirti
šio pasaulio blogiams, išskyrus tą atvejį, kai galva įkišama į smėlį, nieko nenorima
matyti ir girdėti.
Sunkiau yra pasakyti ką Velykos reiškia tiems, kurie, sulinkę
nuo gyvenimo naštos, neturi krikščioniško tikėjimo ir vilties. Bet, pasak kardinolo
Martini, jam atsakyti padeda sutikti žmonės, kuriuose jis juto paslaptingą versmę,
kuri jiems pagelbėjo žvelgti kančiai ir mirčiai į akis, nors ir nežinant kas seks
po to. Visuose mumyse yra kažkas, ką apaštalas Paulius vadino „viltimi prieš kiekvieną
viltį“, kitaip tariant, valią ir drąsą eiti toliau nepaisant visko, kad ir nesuprantant
prasmės to, kas įvyko.
Todėl daug žmonių pademonstravo galią atsitiesti,
turinčią savyje kažko stebuklingo. Galima prisiminti apie atstatymų energiją, tarsi
iš nieko atsirandančią po gamtinių katastrofų ar karų audrų.
Apie šiuos dalykus
mokslas mažai gali pasakyti. Jis gali duoti keletą techninių instrumentų, kurie leidžia
šiek tiek pratęsti mūsų dienas. O klausimas iš tiesų yra apie to, kas nutinka prasmę
ir, dar labiau, apie meilę, kuria mums duota išgyventi panašiose bangose. Yra kažkas,
kas mane taip myli, kad jaučiuos pilnas gyvenimo net ir silpnume, kas man sako „aš
esu gyvenimas, gyvenimas visam laikui“.
Ar bent jau yra kažkas, kam galiu skirti
savo dienas, nors viskas, rodos, jau prarasta. Tokiu būdu prisikėlimas patenka į kasdieninę
patirtį visų kenčiančių, ypač ligonių ir senolių, suteikdamas jiems galimybę duoti
gausių vaisių nepaisant mažėjančių jėgų ir silpnumo. Per Velykas gyvenimas pasirodo
esąs stipresnis už mirtį ir galima visiems palinkėti šitaip suprasti jų prasmę. (rk)