Didžiojo penktadienio homilija Šv. Petro bazilikoje. „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus“.

Didžiojo penktadienio pavakare Viešpaties kančios liturgijai vadovavo Šventasis Tėvas, tačiau homiliją sakė ne jis, bet Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Homilijos santrauka:

Šv. Paulius laiške Timotiejui rašo, kad Jėzus Kristus savąja kančia „pateikė gerą išpažinimą“ (1 Tim 6,13). Ką jis išpažino? Ką paliudijo? Ne tam jis mirė, kad įrodytų, jog buvo teisus. Juk ir šiandien žmonės miršta būdami įsitikinę, kad jie teisūs, net jei iš tiesų klysta. Kristus savo mirtimi paliudijo ne tiesą, bet meilę. Jo mirtis yra pats didžiausias meilė liudijimas. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13). Galėtume paprieštarauti, kad pati didžiausia meilė tai ne už draugus atiduoti gyvybę, bet už priešus. Iš tiesų Jėzus tai ir padarė. Paulius laiške Romiečiams rašo: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rm 5,8). Jis mus pamilo kai dar buvome priešai, kad taptume jo draugais.

Kaipgi kalbėti apie Dievo meilę kai mūsų akyse vyksta didžiulės nelaimės, tokios kaip Japoniją neseniai nusiaubusi katastrofa ar pastarosiomis savaitėmis jūroje įvykusios pabėgėlių tragedijos? Bet negalima ir tylėti, nes tylėjimas būtų nesuderinamas su šiandien mūsų švenčiamo slėpinio prasme. Didysis penktadienis skelbia labai svarbią tiesą – tasai, kurį kontempliuojame prikaltą prie kryžiaus yra Dievas. Žinoma, jis yra ir žmogus Jėzus iš Nazareto, bet kartu jis yra ir amžinasis Tėvo Sūnus.

Jobo klausimai taip ir liks neatsakyti, nebus įmanoma įrodyti, kad krikščionių tikėjimas paaiškina žmogaus kančios slėpinį, jei jau pačioje pradžioje atmesime tą pagrindinę mūsų tikėjimo tiesą. Juk ką darome norėdami kitiems įrodyti, kad gėrimas taurėje neužnuodytas? Paimame taurę ir patys pirmi iš jos geriame visų akivaizdoje. Taip Dievas pasielgė su žmonėmis. Žmogaus kančia negali būti nuodinga, ji negali būti tik blogis, pralaimėjimas ir absurdas, jai pats Dievas ryžosi jos ragauti. Taurės dugne yra perlas. Mes žinome kaip tas perlas vadinasi: tai prisikėlimas! „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe“ (Rm 8,18). „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,4).

Jei gyvenimo kelionė baigtųsi šiame pasaulyje, tikrai reikėtų pulti į neviltį ir baisėtis žinant, kad milijardai žmonių gimsta skurde ir neturi jokių šansų iš jo išsivaduoti, o tuo pat metu saujelė turčių uždirba tiek, kad net norėdami nesugebėtų visų savo pinigų išleisti. Mirtis nepanaikina skirtumų, bet juos sukeičia vietomis. „Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir atsidūrė pragaro kančiose“ (plg. Lk 16,22-23). Šios schemos negalima tiesmukai taikyti visuomenės gyvenimui. Tai įspėjimas. Tikėjimas prisikėlimu neleidžia užsnūsti patogiame gyvenime.

Po Jėzaus kankiniai „pateikė gerą išpažinimą“ ir „gėrė iš taurės“. Jų mirties aprašymai buvo vadinami „pasijomis“, tai yra tuo pačiu vardu kaip ir Jėzaus kančios aprašymai, kurių vieną girdėjome šiandien. Pasaulyje žlugus ateistų totalitariniams režimams manėme, kad pasibaigė ir krikščionių kankinystės laikai, tačiau klydome. Kaip tik šiandien vienoje Azijos šalyje krikščionys dalyvavo tyliose eisenose keleto miestų gatvėmis ir meldėsi, kad būtų atitolinti jiems gresiantys pavojai. Pasaulis neabejingas mūsų laikų tikėjimo liudytojams. Tik taip galima paaiškinti didžiulį dėmesį, kurio sulaukė neseniai išėjęs filmas „Dievo žmonės“, pasakojantis apie 1996 metais nužudytus trapistus. Kaipgi nesigėrėti jaudinančiais testamento žodžiais, kuriuo parašė katalikas politikas Shahbaz Bhatti, dėl tikėjimo nužudytas prieš mėnesį? Tai testamentas paliktas mums, tikėjimo broliams, ir būtume nedėkingi, jei greit jį užmirštume. „Teisusis žūva, bet niekas to neima į širdį“ (Iz 57,1), - skundėsi jau pranašas Izaijas.

Bent vienas dabartinės globalizacijos atneštas dalykas tikrai pozityvus: vienos tautos kančia, tampa visų kančia, sužadina visų solidarumą. Padeda mums suvokti, kad esame viena šeima, įveikti rasės ar tikybos barjerus. Iš mūsų akyse vykstančių nelaimių turime pasimokyti. Žemės drebėjimai, uraganai ir kitos nelaimės, užklumpančios ir teisiuosius, ir nusidėjėlius niekados nėra Dievo bausmė. Jei manytume, kad yra – įžeistume Dievą ir žmones. Tas nelaimes turime suvokti kaip įspėjimą, kad vien mokslas ir technika žmogaus neišgelbės. Jei atsakingai nesinaudosime šiais laimėjimais, jie, kaip matome šiomis dienomis, gali virsti grėsme.

Taip pat ir Jėzaus mirties valandą įvyko žemės drebėjimas: „Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27,54). Dar didesnis žemės drebėjimas įvyko jo prisikėlimo akimirką: „Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį“ (Mt 28,2). Taip bus visada. Po mirtį nešančio žemės drebėjimo, kitas žemės drebėjimas atneš gyvybę. (jm)