Ortodoksų Didžioji savaitė

Nepaisant Grigaliaus ir Julijaus kalendorius skiriančių dviejų savaičių, jau antri metai abiejų kalendorių besilaikančios Bažnyčios Velykas švęs tą pačią dieną. Esminių skirtumų tarp krikščioniškuose Vakaruose ir Rytuose švenčiamos Didžiosios savaitės nėra, tačiau to natūrali tradicijos raida suformavo kai kuriuos specifinius liturginius bruožus.

Didį pirmadienį Ortodoksų liturgijoje prisimenamas Senojo Testamento Juozapo likimas. Jis, pirmiausia brolių pažemintas ir nuskriaustas, bet galiausiai išaukštintas, laikomas kenčiančio ir prisikėlusio Kristaus pirmavaizdžiu. Didžiojo antradienio liturgija ragina budėti ir siekti dvasinio tobulumo. Didįjį trečiadienį ortodoksų liturgija primena evangelistų aprašytą epizodą kai nusidėjėlė moteris patepė Jėzaus kojas brangiais kvepalais. Šioje scenoje dalyvaujantis Judas piktinasi, kad išliejamas brangus aliejus, tuo bylodamas apie būsimą išdavystę. Didįjį ketvirtadienį, kaip ir katalikai, ortodoksai mini Eucharistijos įsteigimą. Tačiau Paskutinės vakarienės minėjimas švenčiamas rytą, o pavakare jau ruošiamasi Didžiajam penktadieniui. Viešpaties kančios išvakarių pamaldose skaitoma dvylika Evangelijos ištraukų, kalbančių apie Išganytojo kančią ir mirtį. Didžiojo penktadienio vakarą ortodoksai mini Viešpaties palaidojimą, o Didįjį Šeštadienį gedi mirusio Viešpaties, mini jo nužengimą į pragarus ir Senojo Testamento teisiųjų išvadavimą. (jm)