Ketvirtasis Gavėnios pamokslas Vatikane. Kokiame kontekste formavosi Bažnyčios socialinis mokymas

Penktadienio rytą popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. Šventajam Tėvui ir Romos kurijos kardinolams, vyskupams ir prelatams Apaštališkųjų rūmų „Redemptoris Mater“ koplyčioje sakė ketvirtą ir jau paskutinį tradicinį Gavėnios pamokslą. Šiemetinių Gavėnios pamokslų tema buvo šv. Pauliaus laiško Kolosiečiams žodžiai: „viršum viso šito tebūna meilė“ (Kol 3,14). Ankstesniuose trijuose pamoksluose pristatęs įvarius Dievo ir artimo meilės aspektus, arba kaip pats pamokslininkas sakė „veidus“, šį kartą jis kalbėjo apie „veikliąją meilę“ – apie meilę bažnytinės bendruomenės gyvenimo praktikoje ir apie Bažnyčios socialinio mokymo formavimosi istorinį kontekstą.

„Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3,18). Šitaip suprasdama meilės įsakymą pirmoji Jeruzalės krikščionių bendruomenė dalijosi viskuo ką turėjo, „kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4,34). Tačiau jie vadovavosi ne neturto, bet meilės idealu. Svarbiausia buvo ne visiems tapti vargšais, bet su meile vieni kitais rūpintis.

Bažnyčios istorikai mano, kad šitokia broliško solidarumo dvasia buvo vienas pagrindinių krikščionybės plėtros pirmaisiais amžiai variklių. Ligonių, našlių ir našlaičių globojimo iniciatyvos ilgainiui virto globos institucijomis. Ir jos ištisus amžius buvo pagrindinės socialinių problemų sprendimo priemonės.

Naujas požiūris į socialinių problemų sprendimą susiformavo tik moderniaisiais laikais ir ypač devynioliktame amžiuje. Suprasta, kad negana tik rūpintis skurdą ir neteisybę kenčiančiais žmonėmis, bet reikia keisti pačias visuomenės struktūras, dėl kurių žmonės skursta ir kenčia. Kad šis požiūris buvo naujas, liudija jau vien popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“ pavadinimas.

Tuo metu kai buvo rašoma ši enciklika, už Bažnyčios ribų buvo susiformavę trys požiūriai į krikščionybės socialinę reikšmę. Visų pirma buvo socialistinė ir marksistinė interpretacija. Pats Marksas krikščionybei daug dėmesio neskyrė, tačiau tiesioginiai jo įpėdiniai krikščionybėje matė socializmo ištakas. Kitą, radikaliai priešingą krikščionybės socialinio vaidmens interpretaciją sukūrė Nietzsche. Jis irgi mano, kad krikščionybė yra žemųjų klasių ideologija, tačiau suvokiama negatyviąja prasme, kaip vargšų kerštas. Pasak jo, ir Evangelija įkūnija tik silpnųjų nuoskaudas. Greta šių dviejų panašių, tik viena prieš kitą nukreiptų interpretacijų yra ir trečioji, kurią galima pavadinti konservatyviąja. Pasak jos, Jėzui socialinės problemos nerūpėjo. Socialinio matmens suteikimas, reiškia Jėzaus vaidmens sumenkinimą, „supasaulietinimą“. Nors Jėzus ir naudojo darbo pasaulio ir vargšų įvaizdžius, jo tikslas nebuvo keisti žmonių žemiško gyvenimo sąlygas.

Šios idėjos vyravo tuo metu, kai krikščioniškos Bažnyčios pradėjo savo mokyme, taip pat ir teologijoje, ieškoti atsakymų į socialinius klausimus. Pirmiausiai tai devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sąvartoje susiformavusi vadinamoji liberalioji teologija, ne atmetanti Evangelijos žinios socialinės svarbos, bet ir aiškiai pabrėžianti, jog ji negali būti suprantama kaip konkrečios epochos problemų sprendimas. Vėliau, po Pirmojo pasaulinio karo gimusi dialektinės teologijos srovė labiau akcentavo individo santykį su konkrečiomis problemomis, Evangelijai suteikiant formalaus kriterijaus vaidmenį.

Tuo tarpu katalikiškoji socialinė doktrina pasirinko Evangelijos eschatologinio ir moralinio mokymo sintezės kelią. Evangelija nesiūlo tiesioginių socialinių problemų sprendimo, tačiau joje glūdi principai, kuriais vadovaudamiesi galime suformuluoti atsakymus į įvairių istorinių situacijų keliamas problemas. Būtent tai ir daro popiežių socialinės enciklikos. Bažnyčios socialiniame mokyme akcentuojamas tarnavimas. Jis nėra pats savaime dorybė, bet yra įvairių evangelinių dorybių vaisius, visų pirma – nuolankumo ir meilės. (jm)