Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis

Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: 'Jų reikia Viešpačiui', ir iš karto juos paleis“. Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio“.

Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“ (Mt 21,1-11)

SAVE DOVANOJANTIS DIEVAS, Mons. Adolfas Grušas

Jėzus užlipa ant asilaičio, kuris pradeda kopti kalvos šlaitu, keliu, vedančiu link įspūdingų mūrų, prie šventojo miesto vartų. Žmonės atpažįsta Jėzų, kai kurie vaikai bėga Jo pasitikti, kiti pjauna palmių ir alyvų šakas, kažkas šaukia: „Osana!“ Atvyksta Karalius. Jis joja ant asilaičio, kaip buvo pranašavęs Zacharijas, atjoja nuo Alyvų kalno pusės, nes, pagal Šventuosius Raštus, iš ten ateis išganymas…

Drauge į tą atvykimą su ironija žvelgia aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jiems juokingas ir paprastos liaudies entuziazmas, juokingas ir pats Karalius…

Panašūs į juos, ko gero, esame mes, dvidešimt pirmojo amžiaus krikščionys. Esame taip pripratę prie kasmet minimos Dievo mirties, tiek prisisotinę apmąstymų ir išvargtų pamokslų apie išganymą, kad pradėjome šį didžiausią slėpinį vertinti, kaip visiems aiškų ir suprantamą dalyką. Dar vieną kartą minime nepaprastą Dievo dovaną, kaip privalomą dalyką, banalų įvykį. Dar blogiau: nemėginame į tai gilintis. Klausomės ir tariame iki galo nesuprastus ir neišgyventus žodžius.

Jėzus mirė už mus, tačiau nė vienas neprašo išgelbėjimo… Jis mirė dėl mūsų nuodėmių, tačiau mes daugiau dėmesio kreipiame į svetimas nuodėmes… Viešpats mums dovanojo save patį, bet mes nežinome, ką veikti su tokia dovana…

Toks yra Kančios sekmadienis: garbės, pajuokos, pasiaukojimo ir nesuvokimo painiava.

Į savo kančią Jėzus atvyksta praktiškai tuščiomis rankomis: žmonės Jo nesuprato. Jo mieli ir mylimi mokiniai užsispyrusiai galvoja apie šios žemės garbę ir valdžią, tautos vadovai pamoksluose įžvelgia maišto užuomazgas, minios, kaip visada, seka paskui madingą pranašą. Atrodo, kad Išganytojui nebelieka jokių galimybių: visa Jo taip dosniai dalyta meilė liko nepastebėta ir nepanaudota. Gal tikrai gundytojas dykumoje buvo teisus, ir Viešpats į viską pažvelgė pernelyg naiviai, per daug pasitikėdamas žmonių gera valia? Ar tikrai buvo galima laikyti žmones lygiais sau, atverti širdį ir šypsotis, pasirodyti silpnam ir sužeidžiamam, mylėti tada, kai tavęs nekenčia?!

Šis sekmadienis mums primena lemtingą pasirinkimo akimirką. Jei ligšiolinės pastangos nedavė rezultatų, Jėzus renkasi mirtį, išnykimą, leidžia, kad laimėtų tamsybės, išdrįsta, kad Jo asmenyje būtų suniekinti ir iki tol atlikti darbai. Jis drįsta mirti, prikaltas prie kryžiaus, kad nebeliktų nieko, ką dar galėjo pasilaikyti sau.

Viena yra pasakyti: „Dievas myli jus“ ir visai kas kita – mirti iš meilės. Viena yra tarti: „Dievas jums atleidžia“ ir visai kas kita – nuogam kyboti ant kryžiaus skersinio ir atleisti. Vienas dalykas yra kalbėti ir visai kitas – mirti, šaukiant iš skausmo…

Ar tai supras žmonės? O galbūt Dievas liks vienu iš daugelio istorijos pamirštųjų? Tai, ką daro Jėzus, eidamas į mirtį, iš tiesų yra pasakojimas apie paties Dievo buvimą. Senovėje nukryžiuotųjų buvo labai daug, tačiau mes neprisimename nė vieno iš jų. Jėzaus poelgis – tai rizika būti pamirštam amžinai, kai žmonės ir toliau Dievą įsivaizduotų taip, kaip jiems atrodo patogiau, į Jo įvaizdį sudėdami savo viltis ir baimes.

Iš tikrųjų Jėzaus agonija Alyvų sode, ko gero, buvo ne tiek laukiamo skausmo baimė, kiek vidinis skausmas, jog viskas liko nepriimta ir neįvertinta. Gundytojas tikriausiai nepraleido progos pašnibždėti Jam: „Matai, viskas buvo nenaudinga. Žmonės ateina tavęs suimti, tavieji snaudžia, nesupratę šios akimirkos svarbos. Suprask, tai nenaudinga: nes žmogus niekuomet nepasikeis!“

Jėzus sutinka ir su tuo. Jis atiduoda save ir rizikuoja mirti ant kryžiaus. Ten, visiems matomas, Dievas nebepaliks galimybės pasiteisinti. Daugiau Jis nebegalėjo duoti…

Kristaus kančios centras yra meilė, o ne prievarta, nežiūrint, koks baisus bebūtų buvęs fizinis skausmas. Jėzus miršta ant kryžiaus, atiduodamas save Tėvui, dovanodamas mums Šventąją Dvasią. Mums belieka pasiryžti žengti kitą žingsnį…