Bendroji trečiadienio audiencija. Kas yra šventasis?

Pastarųjų dviejų metų audiencijose mus lydėjo daugybės šventųjų, vyrų ir moterų, figūros: išmokome juos pažinti iš arčiau ir suprasti, kad visa Bažnyčios istorija yra paženklinta šių žmonių, kurie su savo tikėjimu, su savo meile, su savo gyvenimu buvo švyturiai daugeliui kartų, tebėra ir mums, - sakė popiežius Benediktas XVI, pradėdamas bendrąją trečiadienio audienciją, kurią skyrė apmąstymui apie tai, kas yra šventumas ir kas yra šventasis.

Pasak jo, šventieji įvairiais būdais liudija galingą ir keičiantį Prisikėlusiojo buvimą, jie leido, kad Kristus taip pilnai įeitų į jų gyvenimą, kad galėtų kartu su šventuoju Pauliumi tvirtinti: „nebe aš gyvenu, tačiau Kristus gyvena manyje“. Sekimas šventųjų pavyzdžiu, jų užtarimo prašymas ir bendravimas su jais vienija mus su Kristumi, su Šaltiniu, iš kurio išteka visas Dievo tautos gyvenimas.

Kas yra pašauktas būti šventu? Dažnai dar galvojama, kad šventumas yra keliems išrinktiesiems skirtas tikslas, - kalbėjo Benediktas XVI. Tačiau šventasis Paulius, priešingai, kalba apie didįjį Dievo planą ir tvirtina, kad Dievas: „mus išsirinko (Kristuje) prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi (...) jo akivaizdoje“ (Ef 1,4). Ir kalba apie mus visus. Dievo plano centre yra Kristus, per kurį Dievas parodo savo veidą: per amžius buvęs paslėptas Slėpinys pasirodė kūnu tapusio Žodžio pilnatvėje. Kristuje gyvasis Dievas tapo artimu, matomu, girdimu, paliečiamu, kad kiekvienas iš jo galėtų gauti malonės ir tiesos pilnatvę.

Todėl krikščioniškame gyvenime yra vienintelis aukščiausias įstatymas, kurį šventasis Paulius išreiškia visuose jo raštuose sutinkama formule – Jėzus Kristus. Krikščioniško gyvenimo šventumas ir pilnatvė nėra išskirtinių dalykų padaryme, tačiau susivienijime su Kristumi, jo slėpinių išgyvenime, persiėmime jo mintimis, elgesiu ir nuostatomis. Šventumo matas yra Kristaus dydis mumyse, kai su Šventosios Dvasios galia deriname savo gyvenimą prie jo.

Vatikano II Susirinkimas su dideliu aiškumu kalba apie kvietimą visiems būti šventais: „Įvairiais gyvenimo būdais ir pareigomis visi siekia vieno šventumo. Jo siekia visi, kurie, Dvasios vedami (...) seka vargdieniu ir kryžių nešančiu Kristumi, idant taptų verti būti jo garbės dalininkais“.

Tačiau kaip galime eiti šventumo keliu, kaip atsiliepti į šį kvietimą? Ar galiu tai padaryti savomis jėgomis? Atsakymas yra aiškus: šventas gyvenimas nėra mūsų pastangų ir veiksmų vaisius, nes tai Dievas, triskart šventas, mus padaro šventais, tai Šventosios Dvasios veikimas iš vidaus, tai Prisikėlusiojo Kristaus mums perduotas gyvenimas, kuris mus keičia.

Šventasis Paulius stipriai pabrėžia perkeitimą, kurį žmoguje lemia krikšto malonė ir naudoja naujus žodžius, kuriuose pabrėžiamas „kartu su“: mirti kartu su Kristumi, būti palaidotais kartu su Kristumi, būti prikeltais ir būti atgaivintais kartu su Kristumi. Mūsų likimas neatsiejamai susietas su jo. Tačiau Dievas visada gerbia mūsų laisvę ir prašo, kad priimtume šią dovaną, kad leistumėmės būti keičiamais Šventosios Dvasios veikimo, derindami savo valią prie Dievo valios.

Kokiu būdu mūsų mintys ir mūsų veiksmai tampa bendru su Kristumi galvojimu ir veikimu? Kokia yra šventumo siela? Vatikano II Susirinkimas patikslina: krikščioniškas gyvenimas yra ne kas kita, kaip pilnai išgyvenama meilė. „Dievas yra meilė, kas lieka meilėje, tas lieka Dieve ir Dievas jame“, rašo apaštalas Jonas (1 Jn 4,16).

Dievas plačiai išskleidė savo meilę mūsų širdyse per Šventąją Dvasią. Pirmoji ir pati būtiniausia dovana yra meilė, su kuria virš visko mylėtume Dievą, o per jį ir artimą. Bet kad meilė, kaip gera sėkla, augtų sieloje ir duotų vaisių, kiekvienas tikintysis turi noriai klausyti Dievo Žodžio, su jo pagalba vykdyti jo valią, dažnai priimti sakramentus, ypač Eucharistiją, nuolatos melstis, atsisakyti savęs, tarnauti broliams ir praktikuoti dorybes.

Tačiau gal tai skamba per daug iškilmingai, galbūt galima pasakyt paprasčiau. Kas yra svarbiausia, esmingiausia? Svarbiausia niekad nepraleisti sekmadienio be susitikimo su Prisikėlusiu Kristumi Eucharistijoje. Tai nėra papildomas svoris, tačiau šviesa visai savaitei. Nepradėti ir nebaigti dienos be kontakto, kad ir trumpo, su Dievu. Savo gyvenimo kelyje stebėti „kelio ženklus“, kuriuos Dievas mums davė per Dekalogą, skaitomą kartu su Kristumi ir parodantį, kas yra meilė konkrečiose situacijose.

Bažnyčia per liturginius metus mus kviečia prisiminti šventuosius, kurie mokėjo mylėti ir sekti Kristumi savo kasdieniniame gyvenime. Šventieji priklauso visoms Bažnyčios epochoms, geografinėms zonoms, amžiaus ir gyvenimo statuso pakopoms, kalboms ir tautoms. Jie yra labai skirtingi.

Ir noriu pridėti, - sakė popiežius, - kad man ne tik kai kurie didūs šventieji, kuriuos myliu ir gerai pažįstu yra „kelio ženklai“, bet ir tie paprasti šventieji, tie geri žmonės, kuriuos matau savo gyvenime ir kurie niekad nebus kanonizuoti. Jie yra, taip sakant, normalūs žmonės, be regimo heroizmo, bet jų kiekvienos dienos gerume matau tikėjimo tiesą. Šis gerumas, subrandintas Bažnyčios tikėjime, man yra pati didžiausia apologija už krikščionybę ir tiesos ženklas. (rk)