Popiežiaus bendroji audiencija. Bažnyčios mokytojai: šv. Teresėlė

Bendrosios audiencijos pagrindinėje kalboje, tęsdamas jau prieš porą mėnesių pradėtą katechezių ciklą apie Bažnyčios mokytojus, šį kartą Benediktas XVI pristatė šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresę, dar vadinamą Terese iš Lisieux (Lizje) arba tiesiog Šventąją Teresėle.

Šventoji Teresė šiame pasaulyje gyveno tik 24 metus, devynioliktojo amžiaus pabaigoje, ir jos gyvenimas buvo labai paprastas ir kuklus. Tačiau kai po mirties buvo paskelbti jos raštai, visų pirma „Vienos sielos istorija“, ji tapo viena labiausiai pažįstamų ir mylimų šventųjų. Teresėlė yra paprastų sielų pagalbininkė ir globėja. Į ją kreipiasi visų pirma mažutėliai. Jos pagalbos šaukiasi vargstantys ir kenčiantys žmonėms. Tačiau savuoju dvasiniu palikimu jinai nušvietė visą Bažnyčią, dėl to popiežius Jonas Paulius II 1997 m. nusprendė jai suteikti Bažnyčios mokytojos titulą. Popiežius Pijus XI jau 1939 m. buvo ją paskelbęs misijų globėja.

Teresė gimė 1873 m. Normandijos Alençon mieste, Prancūzijoje. Buvo jauniausia Liudviko ir Zelijos Martin dukra. Josios tėvai, pavyzdingi sutuoktiniai, buvo paskelbti palaimintaisiais 2008 m. spalio 19 d. Kai Teresei tebuvo 4 metai, mirė motina. Tėvas su dukromis persikėlė gyventi į Lisieux – į miestą, su kuriuo bus susietas visas būsimos šventosios gyvenimas.

Priėmusi pirmąją Komuniją, Teresėlė suprato, kad nuo tos akimirkos ji gyvens Jėzui. 1887 m. kartu su tėvu ir seserimi Celina ji netgi išsirengė į piligrimystę į Romą ir susitikusi su popiežiumi Leonu XIII prašė, kad jai, nė penkiolikos metų nesulaukusiai, leistų stoti į Lisieux karmelį. Leidimas gautas po metų ir šešiolikmetė Teresėlė tapo karmelite, „idant, - kaip pat vėliau rašė, - gelbėtų pražuvusias sielas ir melstųsi už kunigus“.

1896-aisiais prasidėjo kančios ir skausmingų bandymų metas, kurį Teresė pavadino „Velykų malone“. Nepagydomos ligos kančias, taip pat skausmingus tikėjimo bandymus, ji sudėjo prie Kristaus Kryžiaus, kentėjo kupina giedros meilės savo bendruomenės seserims, aukodama kančią už kunigus, už visus žmones, ypač nutolusius nuo Dievo. Teresė mirė 1897 m. rugsėjo 30 d. rankose spausdama kryžių. Paskutiniai jos žodžiai buvo „Myliu Jus, mano Dieve“. Šitie žodžiai yra raktas į visą jos dvasinį palikimą.

Brangūs bičiuliai, - kalbėjo popiežius bendrosios audiencijos dalyviams, - Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir mums sako, kad jei norime mylėti Viešpatį ir žmones, tikrosios meilės turime mokytis šventųjų mokykloje. Ji yra viena tų Evangelijos mažutėlių, kuriuos Dievas prie savęs prisileido ir davė jiems pažinti savo meilės gelmes. Dėl to ji yra vadovė ir mokytoja visos Dievo tautos, bet ypač tų, kurie pašaukti vykdyti teologų tarnystę. Teresė kviečia nuolankiai, su meile, tikėjimu ir viltimi gilintis į Šventąjį Raštą ir ieškoti jame Kristaus slėpinio. Toks Biblijos skaitymas, toks meilės mokslas, neprieštarauja akademiniam požiūriui. Šventųjų mokslu, apie kurį kalbama „Vienos sielos istorijos“ paskutiniuose puslapiuose, vadovavosi ir jį skelbė visi didieji šventieji mokytojai – Paulius, Augustinas, Kryžiaus Jonas, Tomas Akvinietis, Pranciškus, Dominykas ir visi Dievo bičiuliai.

Teresė visus kviečia eiti mažuoju meilės ir pasitikėjimo keliu, - sakė popiežius katechezės pabaigoje. Tačiau pasitikėjimas, vaikiškas atsidavimas į Dievo rankas, kartu reikalauja ir tvirto pasiryžimo mylėti, visiškai aukotis. Mylėti, - sako Teresė, - tai atiduoti visą save. Šitaip ji mus moko, kad krikščionis turi stengtis, semdamasis jėgų iš krikšto malonės, visiškai pasiaukoti Dievui, trokšti gyventi kaip Kristus, degti Šventosios Dvasios meilės ugnimi, kaip Kristus mylėti visus žmones. (jm)