Antradienio popietę Londone surengta tarptautinė konferencija, kurioje kalbėta apie
Libiją. Į konferenciją atvyko daugiau nei 40 šalių atstovai, taip pat tarptautinių
organizacijų – Jungtinių Tautų, NATO – vadovai. Tarp konferencijos dalyvių taip pat
yra Šventojo Sosto nuncijus Didžiojoje Britanijoje arkivyskupas Antonio Mennini.
Prieš
susitikimą Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame tvirtina,
jog Gaddafi diktatūra, prieš kurią sukilo Libijos žmonės, turi būti nutraukta, ji
prarado bet kokį teisėtumą. Gaddafi turi nedelsiant išvykti. Tarptautinės konferencijos
tikslas yra, pirmiausia, nuspręsti kaip toliau tęsti karinę intervenciją Libijoje,
antra, numatyti tolimesnius ateities scenarijus, jau be Gaddafi.
Gaddafi replika
prieš tarptautinės konferencijos Londone pradžią buvo tokia: „sustabdykite savo barbarišką
ir neteisingą puolimą prieš Libiją. Palikite Libiją libiams, vykdote tautos išnaikinimo
operaciją ir naikinate puikiai besivystančią šalį“.
Šventojo Sosto pozicija
buvo išsakyta sekmadienį. Per vidudienio maldą popiežius Benediktas XVI paragino tučtuojau
pradėti dialogą, kad būtų nutrauktas ginklų naudojimas. Vatikano Radijui ir žinių
agentūrai „Andkronos“ duotuose interviu arkivyskupas Mennini sakė, kad Šventasis Sostas
remia valstybes ir organizacijas, kurios ieško bent menkiausio atsivėrimo ir susitaikymo
tarp susipriešinusių pusių ženklo. Arkivyskupas taip pat akcentavo pirmiausia Libijos
civilių žmonių interesus. Tai dėl jų saugumo turi nutilti ginklai. Reikia taip pat
atverti humanitarinės pagalbos koridorius.
Apaštalinis nuncijus pridūrė, kad
po šių betarpiškų užduočių tarptautinė bendruomenė turi pareigą padėti Libijai pasiekti
ilgalaikę ir tvarią taiką. Dėlto reikia įveikti visuomenės grupių tarpusavio neapykantą,
reikia susitaikymo ir atleidimo. Šioje srityje katalikų Bažnyčia Libijoje, kad ir
nedidelė, pasiryžusi įnešti savo dalį.
Italijos vyskupų konferencijos susirinkime
jos pirmininkas kardinolas Angelo Bagnasco taip pat pabrėžė būtinybę kuo greičiau
karinius veiksmus pakeisti diplomatinėmis derybomis. Pirmiausia dėl pačių Libijos
žmonių, bet taip pat dėlto, kad būtų išvengta to, kas niekam nebūtų reikalinga: ilgalaikio
karinio konflikto, kuris išbalansuotų visą regioną, panašiai kaip konfliktai Irake
ar Afganistane. Viena iš ilgalaikio konflikto pasekmių būtų ir religinio fundamentalizmo
suaktyvėjimas, stiprinant Vakarų, kaip „musulmonų žemių bombarduotojo“ įvaizdį. (rk)