Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas
buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus
prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis
vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą
nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę,
gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)
Jėzus jai tarė: „Jei
tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi
pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“
Moteris
atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi
gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko
ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“
Jėzus atsakė: „Kiekvienas,
kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš
per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį
gyvenimą“.
Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad
aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk
savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai
pasakei: 'Neturiu vyro', nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol
ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog
esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė
esanti vieta, kur reikia jį garbinti“.
Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk
manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje.
Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina
iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins
Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir
jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“.
Moteris jam
sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus).
Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
Tuo
metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto
nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi
ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė
man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas
jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu
valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti:
„Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“
Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti
valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: 'Dar keturi mėnesiai,
ir ateis pjūtis'? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau
boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam
gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: 'Vienas
pasėja, kitas nupjauna'. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo.
Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“.
Daug samariečių iš ano
miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“.
Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar
daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne
dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“.
(Jn 4,5-42)
GELBSTINTI MALDA
Apaštalas ir evangelistas šventasis
Jonas, kalbėdamas apie Jėzų, nepasitenkina vien tik faktų išdėstymu, bet tikėjimo
tiesas, Jėzaus pamokymus atvaizduoja, kaip ištisas scenas. Tas gyvas vaizdas ilgam
išlieka besiklausančiųjų atmintyje.
Šio sekmadienio Evangelijoje girdimas Jėzaus
pokalbis su samariete prie Jokūbo šulinio irgi yra viena iš tokių scenų. Viskas vyko
dar prieš pjūtį. Jėzus su apaštalais keliavo iš Galilėjos į Judėją, pasirinkdami trumpesnį
kelią per Samariją. Pavargęs po ilgos kelionės pėsčiomis, vidurdienį, pasiekus Sicharo
kaimelį, Jėzus pasiuntė apaštalus paieškoti maisto, o pats liko ilsėtis prie beveik
trisdešimties metrų gylio vadinamojo Jokūbo šulinio.
Po kelionės, svilinamas
vidurdienio karščio, Jėzus buvo ištroškęs, tačiau neturėjo kuo pasisemti vandens.
Ateinantieji pasisemti vandens indą nešdavosi su savimi. Kaip tik tuo momentu semtis
vandens atėjo samarietė. Ji kažkodėl laukė tos valandos, kuomet buvo galima manyti,
kad prie šulinio nebus daugiau moterų. Paprastai vandens semtis moterys ateidavo ryte,
ir šis įvykis sudarydavo galimybę pabendrauti tarpusavyje, aptarti naujausius įvykius.
Skirtingai nuo kitų ši moteris, matyt, stengėsi išvengti apkalbų savo sąskaita, nes
jos gyvenimo situacija tikrai nebuvo pati pavyzdingiausia.
Tarp samarietės
ir Jėzaus užsimezgęs pokalbis atskleidžia žmogišką nekantrumą bei šiurkštumą, tačiau
drauge Dievo kantrybę ir švelnumą. Gerti prašančio svetimšalio atžvilgiu samarietė
demonstruoja pasitikėjimą savimi ir nejautrumą. „Duok man gerti,“- prašo Jėzus. Samarietės
atsakymas: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę gerti?“- yra nemandagus
ir, kaip galime pastebėti, Jėzus taip ir nesulaukė nė gurkšnio vandens iki pat pokalbio
pabaigos.
Vis dėlto Viešpats neapsiriboja vien tik prašymu. Jis taip pat turi
ką pasiūlyti tokiai nepriklausomai ir drauge gyvenimu nepatenkintai moteriai. Išganytojas
neša mums gyvąjį vandenį ir jo siūlo visiems, to trokštantiems. Šis vanduo ne tik
malšina gyvenimo sunkumų sukeltą troškulį, bet dar daugiau: tą, kuris atsigeria to
vandens, padaro atgaivos šaltiniu kitiems. Be abejo, moteris, išgirdusi apie tai,
viską išsiaiškina pačia žemiškiausia prasme ir prašo duoti jai to vandens, kad nebebūtų
reikalo kasdien eiti prie šulinio semtis vandens.
Po šio prašymo pokalbis pasisuka
kita linkme: Jėzus parodo moteriai, kad Jis žino visą jos situaciją, kalba apie penkis
vyrus, su kuriais moteris išsiskyrė, kad ši suprastų, jog Viešpats kalbėjo apie jos
sielą, ieškančią laimės, kad Jis nori numalšinti vidinį troškulį. Jau suprasdama,
kad Jėzus yra pranašas, samarietė dar teiraujasi Jo apie tai, kur ir kaip turi būti
garbinamas Dievas. Išganytojas aiškiai atskleidžia moteriai, kad Jis yra Mesijas,
atėjęs suvienyti visų žmonių, o abi tautos, atkakliai įrodinėjančios viena kitai,
kad tik ji žino, kur teisingiausia garbinti Dievą, iš tiesų sau privalo atskleisti
pačią didžiausią tiesą: Dievas garbinamas dvasia ir tiesa, ir tam vieta yra paties
žmogaus širdyje.
Iš tiesų tai labai aiški nuoroda į krikščionišką maldą, į
besąlygišką pasitikėjimą Dievu. Samarietė nebuvo pripažįstama net ir savųjų bendruomenėje,
tuo tarpu Jėzus atskleidžia jai didžiausios vilties šaltinį: „Jei manęs niekas nebesiklauso,
Dievas vis dar girdi mane. Jei nebegaliu su niekuo kalbėtis, negaliu į nieką kreiptis,
su Dievu galiu kalbėtis visada. Jei nebėra nė vieno žmogaus, kuris man padėtų, Dievas
visada padės“.
Ir kas galėtų pasakyti, kad tas, palyginti sunkus pokalbis nebuvo
pati geriausia malda, iš kurios samarietė išėjo nušvitusi, liudijanti visiems apie
Dievą?!