2011-03-26 15:19:44

Trečiasis Gavėnios sekmadienis


Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)

Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“

Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.

Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: 'Neturiu vyro', nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“.

Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“.

Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus). Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“

Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“

Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: 'Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis'? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: 'Vienas pasėja, kitas nupjauna'. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“.

Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4,5-42)

GELBSTINTI MALDA

Apaštalas ir evangelistas šventasis Jonas, kalbėdamas apie Jėzų, nepasitenkina vien tik faktų išdėstymu, bet tikėjimo tiesas, Jėzaus pamokymus atvaizduoja, kaip ištisas scenas. Tas gyvas vaizdas ilgam išlieka besiklausančiųjų atmintyje.

Šio sekmadienio Evangelijoje girdimas Jėzaus pokalbis su samariete prie Jokūbo šulinio irgi yra viena iš tokių scenų. Viskas vyko dar prieš pjūtį. Jėzus su apaštalais keliavo iš Galilėjos į Judėją, pasirinkdami trumpesnį kelią per Samariją. Pavargęs po ilgos kelionės pėsčiomis, vidurdienį, pasiekus Sicharo kaimelį, Jėzus pasiuntė apaštalus paieškoti maisto, o pats liko ilsėtis prie beveik trisdešimties metrų gylio vadinamojo Jokūbo šulinio.

Po kelionės, svilinamas vidurdienio karščio, Jėzus buvo ištroškęs, tačiau neturėjo kuo pasisemti vandens. Ateinantieji pasisemti vandens indą nešdavosi su savimi. Kaip tik tuo momentu semtis vandens atėjo samarietė. Ji kažkodėl laukė tos valandos, kuomet buvo galima manyti, kad prie šulinio nebus daugiau moterų. Paprastai vandens semtis moterys ateidavo ryte, ir šis įvykis sudarydavo galimybę pabendrauti tarpusavyje, aptarti naujausius įvykius. Skirtingai nuo kitų ši moteris, matyt, stengėsi išvengti apkalbų savo sąskaita, nes jos gyvenimo situacija tikrai nebuvo pati pavyzdingiausia.

Tarp samarietės ir Jėzaus užsimezgęs pokalbis atskleidžia žmogišką nekantrumą bei šiurkštumą, tačiau drauge Dievo kantrybę ir švelnumą. Gerti prašančio svetimšalio atžvilgiu samarietė demonstruoja pasitikėjimą savimi ir nejautrumą. „Duok man gerti,“- prašo Jėzus. Samarietės atsakymas: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę gerti?“- yra nemandagus ir, kaip galime pastebėti, Jėzus taip ir nesulaukė nė gurkšnio vandens iki pat pokalbio pabaigos.

Vis dėlto Viešpats neapsiriboja vien tik prašymu. Jis taip pat turi ką pasiūlyti tokiai nepriklausomai ir drauge gyvenimu nepatenkintai moteriai. Išganytojas neša mums gyvąjį vandenį ir jo siūlo visiems, to trokštantiems. Šis vanduo ne tik malšina gyvenimo sunkumų sukeltą troškulį, bet dar daugiau: tą, kuris atsigeria to vandens, padaro atgaivos šaltiniu kitiems. Be abejo, moteris, išgirdusi apie tai, viską išsiaiškina pačia žemiškiausia prasme ir prašo duoti jai to vandens, kad nebebūtų reikalo kasdien eiti prie šulinio semtis vandens.

Po šio prašymo pokalbis pasisuka kita linkme: Jėzus parodo moteriai, kad Jis žino visą jos situaciją, kalba apie penkis vyrus, su kuriais moteris išsiskyrė, kad ši suprastų, jog Viešpats kalbėjo apie jos sielą, ieškančią laimės, kad Jis nori numalšinti vidinį troškulį. Jau suprasdama, kad Jėzus yra pranašas, samarietė dar teiraujasi Jo apie tai, kur ir kaip turi būti garbinamas Dievas. Išganytojas aiškiai atskleidžia moteriai, kad Jis yra Mesijas, atėjęs suvienyti visų žmonių, o abi tautos, atkakliai įrodinėjančios viena kitai, kad tik ji žino, kur teisingiausia garbinti Dievą, iš tiesų sau privalo atskleisti pačią didžiausią tiesą: Dievas garbinamas dvasia ir tiesa, ir tam vieta yra paties žmogaus širdyje.

Iš tiesų tai labai aiški nuoroda į krikščionišką maldą, į besąlygišką pasitikėjimą Dievu. Samarietė nebuvo pripažįstama net ir savųjų bendruomenėje, tuo tarpu Jėzus atskleidžia jai didžiausios vilties šaltinį: „Jei manęs niekas nebesiklauso, Dievas vis dar girdi mane. Jei nebegaliu su niekuo kalbėtis, negaliu į nieką kreiptis, su Dievu galiu kalbėtis visada. Jei nebėra nė vieno žmogaus, kuris man padėtų, Dievas visada padės“.

Ir kas galėtų pasakyti, kad tas, palyginti sunkus pokalbis nebuvo pati geriausia malda, iš kurios samarietė išėjo nušvitusi, liudijanti visiems apie Dievą?!

Ar mes mokame kalbėtis su Dievu?

Mons. Adolfas Grušas







All the contents on this site are copyrighted ©.