Keli „Pagonių kiemo“ balsai Paryžiuje

Penktadienį, kovo 25 dieną baigėsi „Pagonių kiemo“, Popiežiškosios kultūros tarybos dialogo iniciatyvos, dviejų dienų susitikimų programa Paryžiuje. Ketvirtadienį buvo surengtos diskusijos UNESCO būstinėje, o penktadienį – Sorbonos universitete ir Prancūzijos Institute, kuris apjungia penkias nacionalines akademijas.

Štai dviejų susitikimų dalyvių balsai. Italų dienraštis „Avvenire“ kalbino filosofą, Sorbonos universiteto profesorių, taip pat Prancūzijos akademijos narį Jean-Luc Marion. Šis prancūzų intelektualas sutiko dalyvauti „Pagonių kiemo“ iniciatyvoje ir Sorbonos universitete vadovavo diskusijai.

Profesorius Marion sakė, kad jo nuomone, reikia sutarti kokie klausimai yra pagrindiniai šiandienos žmogui: tokios yra konstruktyvaus ir autentiškos dialogo tarp tikinčių ir netikinčių sąlygos. Nėra naudinga svarstyti apie atsakymų skirtingumą, jei klausimai nėra tie patys, o taip dažniausiai ir vyksta. Visų pirma reikia susitarti ko ieškoti.

Viena iš dialogo temų gali būti prieštaringumas tarp civilizacijos, kuri sukasi aplink gyvybę, ir taip vadinamuosius civilizacijos pasiekimus, kurie susiję su mirtimi. Konkrečiau, teisė į gyvybę, teisė į eutanaziją ar pagalbinį apvaisinimą.

Pasak filosofo, diskusija bus racionali tada, kai visos diskutuojančios pusės kalbės taip pat suprantamais terminais. Kita vertus, reikia kelti klausimą apie patį racionalumą. Mūsų technologinis ir mokslinis žodynas racionalumą apribojo apmąstymu apie daiktus. Reikia iš naujo išmokti mąstyti apie tai, kas nėra daiktai.

Dienraštis „Avvenire“ taip pat kalbino Julią Kristevą, garsią bulgarų kilmės prancūzų intelektualę, lingvistę ir psichoanalitikę, taipogi bendradarbiaujančią „Pagonių kiemo“ iniciatyvoje.

Pasak Kristevos, kuri nėra tikinti, dialogas tarp krikščionių ir netikinčių humanistų yra labai svarbus. Ir, anot jos, nereikia tikėtis, kad šis dialogas bus lengvas: abi bendruomenės yra krizėje, abi yra pažeidžiamos ir turi problemų su klausytojais. Yra daug abipusės baimės. Tikintieji ir netikintieji vaikšto ant pirštų galų, nes bijo pralaimėti.

Humanizmas skiriasi nuo religijos, tačiau jei visiškai atitrūksta nuo religinės tradicijos, kažką praranda. Ir priešingai, naujai konfrontuodamasis su moralinėmis sistemomis, šiuo konkrečiu atveju su katalikybe, gali išvystyti naują turtingumą ir galbūt dar daugiau – iš naujo įsteigti humanizmą ir tradiciją. Dialogas yra ne monolitinės, o daugialypės kultūros kūrimas. Pilietinė visuomenė negali šio uždavinio palikti politikai, kuri visada politizuos pagal savo interesus religiją.

Anot Kristevos, krikščionybė buvo tikras išradimas skausmo supratimo istorijoje. Krikščioniui skausmas ir kančia nėra žmogaus nugalėjimas, skausmas nepašalina žmogaus iš visuomenės ar nepadaro jo „mažiau žmogumi“. Priešingai, yra kelias į Dievą. Kenčiantis žmogus yra vertas pagarbos ir meilės. Praktikoje tai buvimas šalia vargšo, neįgalaus, išstumto į visuomenės pakraštį žmogaus. Ir čia išskirtinius pavyzdžius teikia kai kurios krikščioniškos ir katalikiškos organizacijos, pavyzdžiui Jean Vanier ir 140 jo įsteigtų „Arkos“ bendruomenių. Tuo tarpu kapitalizmo ir šou pasaulyje, kuris viską vertina produktyvumo šviesoje, rizikuojame prarastį jautrumą asmens pažeidžiamumui.

„Noriu pasakyti savo netikintiems draugams: nebijokite religijos. Jūs turite būdų mąstyti apie religinį poreikį be baimės būti prarytais tamsybiškumo. Galime padaryt geriau už Volterą, įveikiant religijos piktnaudžiavimus ir žvelgiant į tikėjimo pozityvumą“, - sakė Julia Kristeva. (rk)