Dariusz Kowalczyk SJ, Vatikano II Susirinkimas (17): „Christus Dominus”

Tęsiame pašnekesių ciklą, skirtą Vatikano II Susirinkimo mokymui dabartinio Bažnyčios gyvenimo kontekste, kurį mūsų radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesorius Dariusz Kowalczyk SJ.

„Be vyskupo nėra Bažnyčios“ – sušuko šv. Ignacas Antiochietis, gyvenęs antrojo amžiaus pradžioje. Vienas Vatikano II Susirinkimo vaisių buvo vyskupų, kurie „yra apaštalų įpėdiniai ir sielų ganytojai“(n. 2), vaidmens sustiprinimas.

Viena svarbiausių vyskupo užduočių yra Evangelijos skelbimas. Skelbimas neturi būti abstraktus, bet turi būti susietas su viskuo kas svarbiausia žmogaus gyvenime. Dekrete „Christus Dominus“ skaitome: „[vyskupai] teišdėsto, kaip, laikantis Bažnyčios mokymo, reikia labai branginti žmogaus asmenį, jo laisvę ir patį kūno gyvenimą, šeimą, jos vienybę ir pastovumą, vaikų gimdymą ir auklėjimą, pilietinę bendruomenę su jos įstatymais ir įvairiomis pareigomis, darbą ir poilsį, meną ir technikos išradimus“ (n. 12). Belieka tik palinkėti, kad visų vietinių Bažnyčių ganytojai turėtų drąsos aprėpti tokį platų akiratį.

Vykdydami savo misiją, vyskupai turi būti, - pabrėžia Susirinkimas, - „visiškai ir tobulai laisvi bei nepriklausomi nuo jokios pasaulietinės valdžios“ (n. 19). Antra vertus, tais atvejais kai siekiama visuomenės gerovės, vyskupai turėtų derinti savo veiklą su pasaulietine valdžia.

Kita svarbi vyskupų užduotis – tai darnių santykių su savo kunigija ugdymas. Kunigai vyskupams tebūnie tarsi sūnūs ir bičiuliai. Vyskupai visada teišklauso savo kunigus ir jais tepasitiki, nes „jie visi sudaro vieną kunigiją bei vieną šeimą, kurios tėvas yra vyskupas“ (n. 28).

Galiausiai Susirinkimas primena ir vyskupų tarpusavio bendradarbiavimo būtinumą. Viena tokio bendradarbiavimo formų yra Vyskupų konferencijos. Jos turi būti panašios ne į vyriausybes, bet į bičiulių, kartu vykdančių sielovados tarnystę susirinkimus.