Arkivyskupas Tomasi. Šventasis Sostas smerkia prievartą dėl asmenų lytinio elgesio ar jausmų

JTO Žmogaus teisių taryboje kovo 22 dieną vyko bendroji diskusija apie Vienos deklaracijos ir veiksmų programos įgyvendinimą. Ši 1993 metais, po Šaltojo karo pabaigos, dalyvaujant beveik visoms pasaulio valstybėms, paskelbta deklaracija apie žmogaus teises ir pamatines laisves yra vienas iš šiandieninės tarptautinės žmogaus teisių sistemos ir apsaugos pagrindų.

Diskusijoje dalyvavęs Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas JTO arkivyskupas Silvano Tomasi kalbėjo apie žmogaus teisių ir seksualinės orientacijos temą.

Pirmiausia jis pabrėžė bendrą Šventojo Sosto principą ir požiūrį: kiekvienas žmogus turi savo neliečiamą orumą. Todėl Šventasis Sostas smerkia bet kokią prievartą prieš asmenis dėl jų seksualinių jausmų ar minčių, ar seksualinio elgesio.

Tačiau arkivyskupas Tomasi taip pat pridūrė pora kitų pastabų apie debatus dėl „seksualinės orientacijos“.

Pasak jo, būta nereikalingos painiavos apie termino „seksualinė orientacija“ reikšmę rezoliucijose ir kituose tekstuose, kurie priimti Jungtinių Tautų žmogaus teisių sistemoje. Šį painiava yra nebūtina, nes tarptautinėje teisėje terminai turėtų būti interpretuojami remiantis jų įprastine reikšme, nebent pačiame dokumente būtų suteikta skirtinga reikšmė. O įprastinė termino „seksualinė orientacija“ reikšmė yra jausmai ir mintys, o ne elgesys.

Antra, žmogaus teisių įstatymų tikslams pamatinis yra skirtumas tarp jausmų ar minčių, iš vienos pusės, ir elgesio, iš kitos pusės. Valstybė niekada neturėtų bausti asmens ar apriboti jo teises dėl jo jausmų ar minčių, taip pat ir seksualinių. Tačiau valstybė gali ir turi reguliuoti elgesį, taip pat ir seksualinį. Pasaulyje, tarp visuomenių, yra sutarimas, kad kai kurios seksualinio elgesio formos turi būti uždraustos įstatymu. Pedofilija ir kraujomaiša (incestas) yra du pavyzdžiai.

Trečia, Šventasis Sostas yra giliai įsitikinęs, kad žmogaus seksualumas yra dovana, kuri autentiškai išreiškiama pilname ir visą gyvenimą trunkančiame atsidavime tarp vyro ir moters santuokoje. Žmogaus seksualumas, kaip ir kiekviena valinga veikla, turi moralinę dimensiją: tai veikla, kurioje individuali valia kreipiama link tikslo. Tai nėra „tapatybė“. Neigti seksualumo moralinę dimensiją prilygtų žmogaus laisvės šioje srityje, tad ir ontologinio orumo neigimui. Toks žmogaus prigimties supratimas bendras daugeliui tikėjimo bendruomenių ir ne tik.

Šventojo Sosto stebėtojas taip pat atkreipė dėmesį į neraminančią tendenciją kai kuriuose socialiniuose debatuose: užsipulti žmones už pozicijas, kurios nepritaria tos pačios lyties asmenų seksualiniams santykiams. Kai jie išreiškia savo moralinius įsitikinimus ar šiaip įsitikinimus, kurie gali būti religinių įsitikinimų išraiška arba mokslinės nuomonės, jie yra paniekinami ir, dar blogiau, persekiojami. Tokie užsipuolimai prieštarauja pačios Žmogaus teisių tarybos priimamoms rezoliucijoms, yra pamatinių žmogaus teisių pažeidimai ir negali būti pateisinami. (rk)