Libanas ir Hezbollah

Kai vasario pabaigoje Libano prezidentas Michel Suleiman apsilankė Vatikane, popiežius Benediktas XVI sakė, kad Libanas yra pagarbaus religijų ir laisvės žinia ne tik regionui, bet ir pasauliui. Šventasis Tėvas kalbėjo apie religinio sambūvio tradiciją Libane tarp krikščionių ir musulmonų.

Vis tik apžvalgininkai dažnai pažymi, kad religinė tolerancija ir religinių grupių sugyvenimas Libane pastaraisiais dešimtmečiais ir metais vis labiau išbalansuojami. Vien demografiškai: jei prieš keliasdešimt metų krikščionys sudarė apie 50 procentų šalies gyventojų, tai šiandien tik apie 34 procentus.

Tačiau pokyčiai yra ne vien demografiniai. Nuosaikūs Libano musulmonai, ypač šiitai, radikalėja ir baiminamasi vis didesnės jų įtakos. Vis dažniau linksniuojamas Hezbollah organizacijos pavadinimas. Ši organizacija, gimė praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kaip reakcija prieš Izraelio karinius veiksmus Libane, kurie, savo ruožtu, buvo atsakas į pabėgėlių palestiniečių atakas prieš Izraelį iš Libano teritorijos. Iš pradžių paramilitarinė grupė, vėliau įžengė ir į Libano politinę sceną. Po pastarųjų dviejų rinkimų, vyriausybėje jai priklausė dviejų ir trijų ministrų portfeliai. Yra remiama Irano ir Sirijos.

Yra sakančių, kad Hezbollah („Dievo partijos“) pažiūros taip pat evoliucionuoja ir teigiama yra tai, kad vis didesnę vietą jose užima nacionalinis elementas, o ne religinis ar fundamentalistinis. Kiti tvirtina, kad tai tik apgaulingas įsitikinimas.

Apie Hezbollah pažiūras ir ideologiją rašoma Dominique Avon, prancūzų profesoriaus, religijų ir šiuolaikinių religinių judėjimų istoriko straipsnyje, išspausdintame „Oasis“ žurnale, kuriame nuolat nagrinėjama religijų dialogo tema.

Tarp daugelio kitų dalykų, profesorius Avon išskiria štai tokias Hezbollah charakteristikas. Pirmiausia, joje, sekant 1979 metų islamo revoliucijos Irane pėdomis, pirmenybė teikiama šariatui, islamo teisei. Ankstesnėje tūkstančio metų šiitų musulmonų istorijoje įtampa tarp šariato ir vidinio religingumo, su kai kuriomis išimtimis, dažniausiai išsispręsdavo vidinio gyvenimo naudai. Tačiau su revoliucija Irane svarstyklės pakrypo kiton pusėn. Pradėta teigti, jog ramaus laukimo laikysena yra klaidinga, reikia aktyvaus veikimo, liudijant pasauliui savo pastangomis ir gyvenimu.

Šios pastangos, pirmiausia vidinės, Hezbollah mokytojų raštuose sistemingai siejamos su „jihad-al-askari“, su „karo aktu“, kuris leidžia kovotojams, išsilaisvinus iš visų silpnybių, tapti nugalėtojais.

Karo veiksmas gali būti išreikštas dviem būdais. Pirma, sekant Mahometo užkariavimo ir islamo skleidimo modeliu. Antra, ginant musulmonus ir jų žemes, kai puolamos islamo priešų. Abu šie būdai yra „privalomi“. O konkretūs džihado taikiniai, anot Hezbollah lyderio Halsan Nasrallah, sekant taip pat ir Irano retorika, yra Izraelis, Amerikos „didysis šėtonas“, tironiškos vyriausybės, kurios kenkia musulmonams ar jų ir islamo interesams. Į priešų eilę įrašomas ir sunitų islamas.

Džihado vykdytojai yra „kankiniai“. Hezbollah vystoma logika prieštarauja daugelio islamo eruditų teiginiams, kad išpuolis save susprogdinant yra šariato požiūriu neleistina ir neteisėta savižudybė, kaip neleistina ir nekaltų aukų mirtis. Hezbollah akyse, priešingai, tai sakralus ir ištyrinantis veiksmas. Pavyzdžiui, nereikalaujama apsišvarinimo apeigų palietus tokio „kankinio“ palaikus, kaip bet kokiu kitu atveju. Tikima, kad „kankinystė“ vardan džihado atveria tiesų kelią į rojų, kaip, beje, ir nekaltoms išpuolio aukoms civiliams, kurių nuolatos būna. (rk)