Antrasis Gavėnios sekmadienis

Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. (Mt 17,1-9)

GAVĖNIOS ŠVIESA, Mons. Adolfas Grušas

Kažin, ar Pelenų dieną ant mūsų galvų byrėję pelenai tapo dangaus ženklu, vargu, ar ši apeiga tikrai pažadino mūsų širdyse troškimą apsivalyti ir atnaujinti gyvenimą. Kažin, ar praėjusios pirmosios Gavėnios savaitės rimtis pajėgė atgaivinti mūsų tikėjimą ir parengė mus prisipažinimui, kad ne kartą stengėmės sutrumpinti Evangelijos nubrėžtą kelią ir dėl to patekome į nuodėmės akligatvius…

Gali būti, kad taip neįvyko ir todėl, kad jaučiamės silpni ir maži, prislėgti Gavėnios susikaupimo pilkumos, kaip kad jau esame įpratę įsivaizduoti šį susikaupimo metą. Kaip tik todėl šį sekmadienį liturgija mus netikėtai nuo gundymų kalno perkelia ant Taboro, Atsimainymo kalno, tuo norint aiškiau parodyti tikslą, kurio siekiame, atkreipti dėmesį, kokiu keliu turime eiti. Tikrasis Gavėnios susikaupimas yra skirtas atgimimui, o ne beviltiškam liūdesiui! Apribojame save tam, kad mumyse galėtų augti dvasinis gyvenimas, mokomės tarti „ne“ kai kuriems dalykams, kad sugebėtume širdimi priimti svarbesnius ir reikšmingesnius „taip“.

Mokytojas vedasi Petrą, Jokūbą ir Joną ant Taboro kalno. Jiems tyloje bekopiant kalno šlaitu, apaštalų širdyse auga nerimas. Jėzus ką tik kalbėjo jiems apie savo kančią mirtį ir prisikėlimą, ir mokiniai tų žodžių taip ir nesuprato, vien tik liūdesys apėmė širdis…

Jie nesupranta, bet pasitiki Mokytoju.

Nesupranta, tačiau seka Jo pėdomis.

Nesupranta, bet suvokia, kad privalo būti šalia Jo.

Iš tiesų kelią iki Taboro viršūnės galėtume apibūdinti, kaip jausmų sąmyšį, pasimetimą, nerimą ir tamsą…

Staiga, visiškai netikėtai, mokinių širdies tamsa sudūžta, ir juos apgaubia šviesa, jie pasineria į grožio spindesį. Petras, Jokūbas ir Jonas jau tada galėjo iš anksto pajusti Prisikėlimo šlovę. Jėzus jiems atskleidžia kitą savo slėpinio pusę: ne vien tik kryžių, bet ir garbę. Jėzus leidžia apaštalų akims atsiverti, kad jos galėtų pažinti Viešpaties grožį, suvokti, koks Jis yra.

Šis pasakojimas apie stebuklingą atsimainymą visų pirma yra skirtas mums. Dievas žino, kad mes esame silpni ir trapūs, kad mūsų asmeninės pastangos pernelyg dažnai nukreiptos vien tik žemiškų poreikių tenkinimui, kad mums pritrūksta drąsos rūpintis savo vidiniu tobulėjimu. Dieviško spindesio priminimas ragina tikinčiuosius neišdalinti savo širdies šio pasaulio vilionėms ir visuomet siekti tos vidinės šviesos.

Reikia tik vieno: ryžto eiti ten, kur veda Viešpats…