Suvienytai Italijai 150 metų. Popiežiaus laiškas Prezidentui.

Kovo 17 d. sukanka 150 metų nuo Italijos karalystės paskelbimo. 1861 m. Turine paskelbus Italijos karalystę buvo pradėtas baigiamasis vieningos Italijos valstybės kūrimo etapas, užbaigtas 1870 m. rugsėjo 20 d., kuomet besivienijančios Italijos kariuomenė užėmė bažnytinės valstybės sostinę Romą ir ją paskelbė Italijos sostine.

Suvienytos Italijos valstybės paskelbimo 150-ųjų metinių proga, sukakties išvakarėse, šį trečiadienį, Popiežiaus Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone aplankė Italijos prezidentą Giorgio Napolitano ir įteikė jam Benedikto XVI laišką. Pačios šventės dieną – ketvirtadienį, kovo 17-ąją – Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Angelo Bagnasco Marijos Angelų Karalienės bazilikoje Romoje aukos Mišias už italų tautą.

Trečiadienį Italijos valstybės vadovui įteiktame laiške, popiežius Benediktas XVI sveikiną Prezidentą ir per jį visus italus šios tautai ir valstybei svarbios sukakties proga ir pateikia keletą minčių apie Italijos istoriją – šalies, kurios sostinėje Romoje Apvaizdos sprendimu savąjį sostą turi ir Apaštalo Petro Įpėdinis.

Italijos suvienijimas devynioliktajame amžiuje, pasak Šventojo Tėvo, buvo natūralus ankstesniais amžiais vykusio tautinės tapatybės kūrimosi proceso rezultatas. Jau viduramžiais pradėjo formuotis italų tauta, kaip kalbos, kultūros ir bendros kilmės vienijama bendrija, nors iš pradžių ji ir buvo įgavusi įvairias politines formas. Italų tautos kūrimuisi lemtingas buvo krikščionybės vaidmuo, bažnytinių švietimo ir socialinių institucijų veikla, krikščionių tikėjimo įtakoje susiformavę socialiniai santykiai ir elgesio modeliai, taip pat literatūra, dailė, architektūra, muzika, o be to ir garsieji šventieji – tokie kaip Pranciškus Asyžietis ar Kotryna Sienietė . Tad Italijos vienybė, pasiekta devynioliktojo amžiaus antroje pusėje, buvo ne dirbtinis politinis darinys, sulipdytas iš skirtingų tapatybių, bet natūrali politinė forma, suteikta ankstesniais amžiais sukurtai tvirtai tautinei tapatybei.

Popiežius savo laiške prezidentui nenutyli, kad devynioliktajame amžiuje vykęs valstybės suvienijimas, dėl sudėtingų istorinių, kultūrinių ir politinių priežasčių buvo įgavęs Bažnyčiai ir katalikybei, ar iš vis religingumui priešiškų bruožų, tačiau kartu jis pabrėžia, kad ir neneigiant įvairių minties tradicijų svarbos ar laicizmo įtakos, vis dėlto negalima nutylėti katalikų indėlio į vieningos valstybės kūrimą.

Lygiai taip pat ir vadinamasis „Romos klausimas“ – tai yra Italijos suvienijimo sukeltas Bažnyčios ir naujosios valstybės konfliktas – vykęs politinėje ir institucinėje plotmėse, nepakenkė italų visuomenės audinio vientisumui, nesunaikino bičiulystės, nuo seno jungusios šalies pilietinę ir bažnytinę bendruomenes. Italų tautinė tapatybė, suaugusi su katalikiška tradicija, tapo politinės vienybės pagrindu. Tad ir dvidešimtajame amžiuje pasiektas susitaikinimas įvyko tarp institucijų, o ne visuomenėje, kurioje pilietiškumas ir tikėjimas nebuvo supriešinti. Pasak popiežiaus, taip pat ir prieštaringai vertinamas vadinamasis „non expedit“ principas, tai yra raginimas, kad katalikai nedalyvautų Italijos valstybės politinėje veikloje, katalikiškąsias pajėgas nukreipė į socialinį ir kultūrinį veikimą visos visuomenės labui.

Popiežiaus laiške Italijos prezidentui, žinoma, paiminėtas ir Laterano sutarčių pasirašymas 1929 m. vasario 11 d., galiausiai išsprendęs nesusipratimus. Paminėtas taip pat katalikų įnašas į Italijos Respublikos kūrimąsi. 1947 m. paskelbtos naujos Italijos santvarką nustatančios konstitucijos kūrėjų dauguma buvo išėjusi Katalikų akcijos ir kitų katalikiškųjų organizacijų bei judėjimų mokyklą.

Šiandien Bažnyčios ir Valstybės santykiai vadovaujasi atskirumo ir bendradarbiavimo principais. Kaip skelbia Vatikano II Susirinkimas, Bažnyčia ir Valstybė, nors ir skirtingais būdais, padeda tiems patiems žmonėms vykdyti savo asmeninį ir visuomeninį pašaukimą. Bažnyčia ne tik siūlo savąjį indėlį, bet taip pat supranta, kad ir ji pati daug gauna iš šito bendradarbiavimo asmens, šeimos, kultūros, nacionalinio ir tarptautinio gyvenimo gerovei.

Laiško pabaigoje popiežius dėkoja Italijos valstybei ir visuomenei už dėmesingumą Petro Įpėdinio misijai ir už pagalbą jos vykdymui, už supratimą, kad Popiežystę ir Italiją sieja labai artimi ryšiai, kuriuos atspindi tradiciniai Petro Įpėdinio titulai – Romos vyskupas ir Italijos primas. (jm)