Tėvui Vaclovui Aliuliui 90 metų! „Santarvės žmogus, nuolankus ir ištikimas mažiems
darbams“
Kovo 14 d. Tėvui Vaclovui Aliuliui MIC sukanka 90 metų. Šia proga prie mūsų mikrofono
pakvietėme Tėvo Vaclovo bičiulį ir ilgametį bendradarbį, dabar Lietuvos ambasadorių
prie Šventojo Sosto, Vytautą Ališauską.
Jubiliejaus
proga paprastai priimta vardinti švenčiančio asmens darbus. Nevardinsiu Tėvo Vaclovo
Aliulio darbų. Jie ir tai neblogai žinomi. Pasakysiu tiktai porą minčių apie Jubiliatą.
Tiesą sakant, Tėvo Aliulio darbai yra išvestiniai. Jie, kaip sako scholastinė maksima,
plaukia iš būties. Darbai plaukia iš būties, iš jo mąstymo, tikėjimo, dvasingumo,
iš pačios jo širdies.
Du dalykai man atrodo čia svarbiausi. Pirmas – jo nuolankus
ištikimumams mažiems darbams, kantrybė ir nuoseklumas. Tėvas Vaclovas neturėdamas
jokių sąlygų keliauti po užsienius, studijuoti specialiuose kursuose, išmoko pagrindines
Vakarų kalbas, išmoko – ir gerai išmoko – visų mūsų artimųjų kaimynų kalbas. Tiktai
taip, kaip ir galima išmokti – kantriai, nuosekliai pats dirbdamas. Įgavo išsilavinimus
be universitetų, be puikių bibliotekų. Gali kalbėti ir suprasti tai kas būtina ir
apie filosofiją, ir teologiją, ir literatūrą, ir daugybę kitų dalykų. Kodėl? Vėlgi,
ta pati kantrybė ir ištikimumas mažiems darbams.
Antras dalykas, kas manau
be galo svarbu – Tėvas Vaclovas yra santarvės ir tvarkos žmogus. Atsimenu jo atkaklų
siūlymą daryti perskyrą tarp žodžių „sutaikyti“ ir „sutaikinti“. Žodis „sutaikyti“,
jo nuomone, reiškia mechaninį veiksmą – sutaikyti dvi detales, kad viena prie kitos
tiktų, sutaikyti kažkokius teiginius tarpusavy. Bet „sutaikinti“ reiškia padaryti
santarvę, darną, ar tai tarp žmonių tarpusavyje, ar tarp žmonių ir Dievo. Šia prasme,
Tėvas Vaclovas visus savo veiksmus, galima sakyti, atliko taikinimui ir darnos nešimui.
Kartais tokiais labai paprastai dalykais: taisydamas tekstus, sudėdamas kablelius,
pakeisdamas į tinkamą vieną ar kitą linksnį. Antra vertus, tardamas išminties žodį
politikoje ar Bažnyčioje, paragindamas susimąstyti ar nesipykti. Vėlgi, tai tas pats
kuklus bandymas pripažinti, kad yra kažkokie aukštesni dalykai, yra taisyklės, galų
gale yra tai, ką mūsų protėviai itin vertino – darna ir sandermė.
Šia prasme,
Jubiliatas, nors ir garbingo amžiaus, yra veiklus mūsų visuomenėje šiandien pačia
savo būtimi, vis susiruošdamas tarti vieną kitą žodį, kartais ir griežtesnės tiesos,
kas irgi svarbu santarvei, viešai arba ir privačiai.
*
T. Vaclovą Aliulį
MIC su gražaus amžiaus 90 – mečio sukaktimi sveikina VR lietuvių redakcija: „Gerbiamas
Jubiliate, ad multos annos!“