Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs
keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino
gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet
Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris
išeina iš Dievo lūpų“. Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato
ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn,
nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant
rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: Negundyk
Viešpaties, savo Dievo“. Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso
pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu,
jei parpuolęs pagarbinsi mane“. Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta:
Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė;
štai angelai prisiartino ir jam tarnavo. (Mt 4, 1-11)
MESIJO
KELIAS, Mons. Adolfas Grušas:
Turintieji
galimybę trečiadienį dalyvavo Gavėnią pradedančiose senovinėse pelenų laiminimo ir
barstymo apeigose, kuomet kunigas, užberdamas ant galvos pelenų, kvietė atsiversti,
drauge primindamas, kad iš tiesų esame tiktai dulkės.
Negyvybingos dulkės,
jei Dievas neatgaivina savo Žodžiu… Nenaudingos dulkės, jei širdyje trūksta vilties
… Esame dulkės, kurias Dievas pripildo nemirtingumo…
Dulkių, kaip kažko praeinančio,
nepastebimo ir nereikšmingo, sąvoka labai tinka žmogui, jei susimąstytume, kiek laiko
skiriame ginčams, siekdami karjeros, kai namo gyventojų bendruomenės susirinkimas
pereina į karštus ginčus, kad tik būtų galima gauti daugiau ir mokėti mažiau, kai
matome vadinamąjį politikos pasaulį, kuriame daryti niekšybes kitam, siekiant savo
naudos jau yra tapę bjauria taisykle… Pakanka prisiminti, kiek kartų mus pačius kankino
nemiga dėl to, kad nepavyko koks nors darbas ar sumanymas, kad buvome išbarti viršininko,
kad svarstyklės parodė porą kilogramų per daug…
Esame tik dulkės…
Galbūt,
šis priminimas yra ir šiurkštokas, tačiau jis atitinka realybę, pagaliau, kažkiek
apie tai kalba ir šio sekmadienio Evangelija, pasakojanti mums apie Jėzaus viešojo
gyvenimo pradžią.
Ją Išganytojas pradeda… pabėgimu. Jis išeina į dykumą, kad
galėtų pasimelsti, būti su Tėvu, kad galėtų pasninkauti, taip, kaip tai darė visa
Izraelio tauta Sinajaus dykumoje. Dievas nori dalytis likimu su ramybės nerandančiais
žmonėmis.
Kartais reikia turėti drąsos pasitraukti, kad atrastum pats save…
Drauge
Jėzus nori apibrėžti savo, kaip Mesijo, pasiuntinybę. Be abejo, Jėzus žino visas Dievo
paslaptis, nes pats yra Dievas, tačiau žmonių atžvilgiu Jis nenori turėti jokių privilegijų.
Kaip ir visi žmonės, jis turi planuoti, nuspręsti, nusibrėžti ateities darbus. Jei
taip žvelgsime į Jėzaus buvimą dykumoje, Jo pasirinkimas kelia šiurpą.
Apaštalas
Matas pakankamai plačiai aprašo gundymo sceną: tris pagundas, kurioms Jėzus turi atsispirti,
remdamasis tik Dievo Žodžiu. Kaip ir įprastose rabinų diskusijose, Jėzus piktajai
dvasiai atsako tik tokiais argumentais. Viešpats žino Dievo Žodį, tačiau jį žino ir
Piktasis.
Mes kartais sakome, kad net nejaučiame pagundų. Taip atsitinka todėl,
kad patys blogai elgiamės, nesuvokdami ir neprisimindami mus gelbstinčio Dievo Žodžio.
Pagundos skirtos šventiesiems, o ne mums, statistiniams vidutiniams mokiniams…
Piktoji
dvasia Jėzui siūlo tris Jo, kaip Mesijo, kelius. Vienas jų istorinis, susijęs su Dovydo
karalystės atkūrimu žydų tautai. Tai duonos, politikos, šventos valdžios karalystė.
Kitas Mesijo kelias vestų per stebuklus, nepaprastus reiškinius, neįmanomus įvykius.
Trečias kelias – tai kompromisas su valdžia, kurią turi Jeruzalės kunigai, bendradarbiaudami
su okupantais romėnais.
Jėzus atsisako visų trijų pasiūlymų: jis skelbs ne
revoliuciją, o atsivertimą, nesistengs stebinti žmonių stebuklais, bet rūpinsis įtikinti
juos Dievo Žodžiu, bus sąžiningas su turinčiais galią, tačiau nevengs nurodyti jų
klaidų.
Vertinant grynai žmogiškoje plotmėje Jėzaus pasirinktas Mesijo kelias
labai silpnas. Gražus, bet silpnas. Susidaro įspūdis, kad Dievas pernelyg optimistiškai
žvelgia į žmones, ko gero, tiki, kad esame geresni, negu yra tikrovėje. Gundytojas
tai dar kartą primins Išganytojui Jo kančios metu, kai atrodys, kad Dievo meilė, kurią
Jėzus skelbė žmonėms draugiškai, su užuojauta ir pasitikėjimu, taip ir liko nesuprasta.
Tada
Jėzus turėjo tai patvirtinti mirtimi: pats suniekintas, kaip dulkė…
Šis sekmadienis
verčia ir mus susimąstyti bei apsispręsti: kokie norime būti, kokį Dievą norime sekti?
Tam reikia išeiti į dykumą, kad Dievo akivaizdoje apsivalytų mūsų širdys, kad neieškotume
Dievo, kuris pasotina kūną, stebina stebuklais ar užtikrina visuomenės tvarką, bet
su pasitikėjimu žvelgtume į Dievą, kuris mus, menkus, kaip dulkės, lydi savo gailestingumu
ir meile…