Arkivyskupas Tomasi Jungtinėse Tautose. Teisė į maistą yra pamatinė teisė

Kovo 8 dieną arkivyskupas Silvano Tomasi, Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje, išdėstė Šventojo Sosto nuostatas maisto politikos temomis.

Pirmiausia arkivyskupas pabrėžė, kad teisė į maistą turėtų būti traktuojama kaip pamatinė teisė, nes yra vidujai susijusi su teise į gyvybe. O duomenys rodo, kad beveik milijardas žmonių šia teise negali pasinaudoti. Tai yra vienas iš didžiausių iššūkių mūsų dienų pasauliui: išlaisvinti milijonus žmonių iš badmiriavimo šmėklos ir kasdienės duonos trūkumo.

Tam yra dvi pamatinės sąlygos: pirma, turi būti pakankamas kiekis saugaus maisto, antra, maistas turi būti prieinamas kiekvienam asmeniui.

Šventojo Sosto delegacijos vadovas pateikė keletą sąlygų, kurios, jos manymu, yra būtinos, kad būtų galima naudotis žmogaus teise į maistą.

Pirmiausia, pripažinti ir stiprinti žemės ūkio vaidmenį bendrojoje ekonomikoje. Ten kur trūksta maisto, reikia padidinti produkciją: investuojant, perduodant agrokultūrines žinias, technologijas ir įrankius, taip pat rinkodaros būdus. Kai kuriose šalyse reikia struktūrinių permainų. Arkivyskupas Tomasi minėjo subsaharinės Afrikos situaciją. Čia apie 80 procentų žemės yra naudojama vargingų žemdirbių, kurių teisė į žemę nėra aiškiai apibrėžta ir pripažinta. Aiškios nuosavybės normos padidintų jų galimybes.

Antra, reikia pasiekti, kad maistas keliautų tiems, kuriems jo reikia. Dabartinė maisto krizė parodė, kad kai kuriuose regionuose maisto buvo per daug, o kituose pritrūko, nepaisant to, kad juose maistas yra gaminamas. Arkivyskupas Tomasi išvardino daug veiksnių, kuriuos reikia koreguoti – nuo šalių infrastruktūros iki rinkų veikimo ar valstybių importo ar eksporto normų, kurios ilgo laiko periode gali sukelti neigiamas pasekmes.

Trečia, reikia apsaugoti žemdirbius nuo kainų svyravimų dėl įvairių priežasčių: dėl pernelyg aukštų kainų maistas pasidaro nebeprieinamas vargšams, dėl pernelyg žemų kainų žemdirbiai nebežino kaip elgtis su kitų metų sėja. Maisto politika turi atsižvelgti į šias dvi grupes, tačiau spekuliuoti tik tiek, kiek reikia rytojaus rinkos funkcionavimui.

Pakankamas maisto kiekis savaime neužtikrina maisto prieinamumo visiems. Žmonės turi turėti pakankamai įplaukų, kad jį galėtų nusipirkti, ypač vargšams svarbios prieinamos bazinių maisto produktų kainos. Dėl to galbūt regioniniu lygiu reiktu subsidijuoti maisto produktus, kad kainos išliktų stabilios ir maistas būtų prieinamas ir vargšams. Ta kaina, kurią gali mokėti vargšas nebūtinai atitinką tą kainą, kurios reikalauja mažas žemdirbys, kad galėtų išgyventi. Reikia sukurti mechanizmus, kurie nutiestų tiltą tarp šių dviejų skirtingų kainų. Neturtingiausių šalių atveju reikia tarptautinio solidarumo.

Galiausiai arkivyskupas Tomasi atkreipė dėmesį į tuos atvejus, kai dideli žemės plotai žemės ūkio tikslams yra išnuomojami užsienio organizacijoms, tačiau neįtraukiant vietos žmonių. Kaip sakyta, investicijos yra esminis veiksnys, tačiau taip pat racionalu į tokius projektus įtraukti vietos žmones.

Maistinis nesaugumas nėra neįveikiamas. Su koordinuotu veikimu, remiantis etiniu įsitikinimu, kad žmonija yra viena šeima, galima solidariai, kaimuose ir miestuose, kiekvienam užtikrinti teisę į maistą. (rk)