Šv. Kazimiero šventė ir Gailestingumo metų renginiai Vilniuje

Kovo 4-ąją dieną Šventėme Lietuvos ir jaunimo globėjo Šventojo Kazimiero iškilmę. Šia proga Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Šventąsias mišias aukojo kardinolas A. J. Bačkis.

Susirinkti gausiam būriui įvairaus amžiaus žmonių nesutrukdė nei šaltas pavasario oras, nei Vilniaus senamiestyje kaip ir kasmet tuo pačiu laiku šurmuliuojanti Kaziuko liaudies amatų mugė.

Eminencija savo homilijoje kalbėjo, jog Šv. Kazimieras savo šventu pavyzdžiu, sugebėjimu atsisakyti karališkų malonumų ir pagundų, mus ragina sekti savuoju pavydžiu ir šiomis Globalizacijos ir Pliuralistinės visuomenės dienomis.

Šv. Kazimiero meilė Dievui buvo aistringa ir be kompromiso kalbėjo ganytojas. Ištikimybė Bažnyčiai suteikdavo karalaičiui drąsos. Šiandien nemadinga kalbėti apie meilę bažnyčiai, ji tapatinama su reiklia institucija su klaidingai suprasta laisve ir ribojančiais įsakymais. Bet juk tikroji bažnyčia yra Sekminių meilės ugnis, kuri uždega širdis nenuilstančia pasiaukojančios meilės liepsna sakė Kardinolas A. J. Bačkis.

Ganytojas pamokslo metu ragino visus savęs paklausti, Ar norime būti šventais, anot jo, tik iš visos širdies atsakę taip, mes įstengsime susitikti su tikruoju Kristumi, kuris ateina perkeisti mūsų gyvenimo, kuris nori per mus byloti broliams ir seserims.

Baigdamas homiliją eminencija A. J. Bačkis priminė, jog prieš prasidedant naujajam tūkstantmečiui Popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, jog visa sielovada ir pastoracija turi būti orientuota į šventumą, štai kodėl šiandien šv Kazimieras prabyla į mus taip įtikinamai, susirinkusiems sakė ganytojas. Šv. Kazimieras nenori būti amžiai palaidotas sidabriniame sarkofage, jis kviečia mus patikėti begaline Dievo meile ir ja gyventi, ją įgyvendinti savo laikmečio visuomenėje, šeimoje, bendruomenėje. Tam reikia drąsos, reikia apsiginkluoti meilės ginklais.

Iškilmingą homiliją kardinolas A. J. Bačkis užbaigė malda į šv. Kazimierą prašydamas globoti mūsų tėvynę ir vesti visą tautą įstatymų ir meilės keliu į taiką ir gerovę.

* * *

Tuo tarpu Vilniuje įsibėgėja renginiai, skirti paminėti Lietuvos vyskupų paskelbtiems Dievo Gailestingumo metams. Kovo trečiąją dieną Bažnytinio paveldo muziejuje eseistas Pranas Morkus skaitė paskaitą „Gailestingojo Jėzaus paveikslo istorija“.

Jano Bulhako fotografijų apie Vilnių fone paskaitos pranešėjas kvietė klausytojus trumpam pasinerti į tuos laikus, kai dar niekam nežinomai vienuolei Marijai Faustinai Kovalskai apsireiškė Išganytojas, o Jo atnešta Gailestingumo žinia buvo nauja ir, galima teigti, moderni tikintiesiems, kurie tuo laiku labiau gyvendavo Dievo teisingumo teologinėje šviesoje.

Pirmąjį Gailestingojo Išganytojo apsireiškimą šv. Faustina patyrė 1931 metų vasario 22 dieną Lenkijoje, Plocko miesto vienuolyne, vėliau – keletą kartų Vilniuje. Vienas svarbiausių Viešpaties nurodymų buvo nutapyti Gailestingumo jo paveikslą, prie kurio tikintieji melstųsi ir būtų apdovanoti gausiomis malonėmis. Iš pradžių vienuolė bandė piešti pati, tačiau neturėjo tam tinkamų gebėjimų. Tuomet šventoji kreipėsi į kitą vienuolę, kuri mokėjo tapyti, bet ir šiai nepavyko pavaizduoti Gailestingojo Jėzaus. Paveikslas nutapytas tik 1934 metais Vilniuje, kuomet šv. Faustinos dvasios tėvas palaimintasis Mykolas Sopocko kreipėsi į dailininką Eugenijų Kazimirovskį, ir šis, gaudamas nurodymus iš šventosios, įvykdė Išganytojo paliepimą.
Tiesa, iš pradžių šventajai paveikslas nepatiko, nes, anot jos, neatitiko to grožio, kokiu spindėjo apsireiškęs Jėzus. Kai mistikė pamatė užbaigtą paveikslą, iš apmaudo pravirkusi..

Gailestingojo Jėzaus paveikslo istorija primena nuotykių dramą. Meno kūrinys kelis kartus buvo plyšęs, kėlė prieštaringus vertinimus, keliaudavo iš vieno miesto į kitą. Paveikslas grįžo į Vilnių 1985 metais.

Nors į paskaitą Bažnytinio paveldo muziejuje susirinko daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, Pranas Morkus teigia, kad Gailestingojo Jėzaus paveikslas ir jo istorija gali būti aktuali tema ir jaunajai kartai, kuri šiandien išgyvena nerimo ir katastrofų nuotaikas, tad Dievo gailestingumas yra vienintelis vilties ženklas.

Juozapas Labokas ir Simonas Bendžius, Vatikano radijui iš Vilniaus