Kardinolas Canizares. Liturgija turi būti krikščioniško gyvenimo centre

Ispanas kardinolas Antonio Canizares Llovera suteikė išsamų ir daugelį klausimų palietusį interviu ispanų savaitraščiui „Vida Nueva“. Pokalbio ištraukas publikavo taip pat Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“.

Kardinolas vadovauja Kulto ir sakramentų kongregacijai, yra jos prefektas jau treti metai. Pasak jo, jam pačiam sunku įvertinti jau dviejų metų jo darbo balansą, tai verta palikti Dievui ir Bažnyčiai. Tačiau galima pakartoti tai, ko iš jo buvo paprašyta, kai popiežius pakvietė jį darbuotis į Vatikaną visuotinės Bažnyčios labui – įvairiais būdais, įvairiais keliais atgaivinti autentišką Bažnyčios liturgijos dvasią ir reikšmę.

Pasak ganytojo, jam asmeniškai pakvietimas į Romą iš Ispanijos ir naujos pareigos buvo netikėtas posūkis jo gyvenime. Viena vertus, šioje naujoje tarnystėje jam intensyviai atsiskleidžia visos Bažnyčios tikrovė, jos džiaugsmai ir vargai, kančios ir viltys. Taip pat matyti iš vidaus, kokį svarbią ir didelę pagalbą, tyliai, bet su dideliu atidumu Romos Kurija teikia dalinėms Bažnyčioms pasaulyje. Iš kitos pusės, kardinolas Canizares prisipažino, kad jam trūksta tiesioginio sielovadinio darbo „apkasuose“ ir misijose.

Kalbėdamas apie liturgiją, kardinolas pabrėžė, kad Vatikano II Susirinkime buvo pradėtas didžiulis liturgijos atnaujinimo darbas. Šis susirinkimas liturgiją, Dievo Žodį pastatė į Bažnyčios gyvenimo ir misijos centrą. Tačiau ar viskas, kas įvyko po to, buvo tai, ko norėta susirinkime? Susirinkimas norėjo, kad liturgija būtų šaltinis ir tikslas krikščioniškame gyvenime, pasauliečiams ir dvasininkams. Ar tai pasiekta, ar esame dar toli?

Pasak kardinolo, reikia pripažinti, kad šiandien daugumos krikščionių – pasauliečių ir kunigų - gyvenime liturgija nėra „siela“, nėra šaltinis ir siekis. Kiek rutinos ir vidutiniškumo, subanalinimo ir paviršutiniškumo mūsų gyvenime. Kiek Mišių aukojama be dėmesio ar dalyvaujama jose be deramo vidinio nusiteikimo? Iš čia mūsų silpnumas. Liturgija pirmiausia yra Dievo veikimas, Dievo buvimas visko centre. Tik tai keičia ir atnaujina.

Kulto ir sakramentų kongregacija ir jos kompetencijos per pastaruosius kelis metus sulaukė kelių reformų. Jau anksčiau kitai Romos kurijos institucijai buvo pavesta spręsti apie dispensas nuo kunigų įpareigojimų, neseniai kitai institucijai perduota kompetencija spręsti apie kai kuriuos santuokos atvejus. Kita vertus, ruošiamasi įsteigti naują skyrių muzikai ir sakraliam menui liturgijoje. Vis tik, pasak kardinolo Canizares, „disciplinarinė“ Kulto ir sakramentų kongregacijos kompetencija nedingo. Juk liturgija tuo pat metu yra taisyklė ir norma, taip pat kanoninė, kurią reikia gerbti. Galima pasakyti, kad tai yra „ius divinum“, Dievo duotos normos. „Sakramentų disciplina“ turi būti gerbiama, o pažeidimai – koreguojami. (rk)