Kardinolas Canizares. Liturgija turi būti krikščioniško gyvenimo centre
Ispanas kardinolas Antonio Canizares Llovera suteikė išsamų ir daugelį klausimų palietusį
interviu ispanų savaitraščiui „Vida Nueva“. Pokalbio ištraukas publikavo taip pat
Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“.
Kardinolas vadovauja Kulto
ir sakramentų kongregacijai, yra jos prefektas jau treti metai. Pasak jo, jam pačiam
sunku įvertinti jau dviejų metų jo darbo balansą, tai verta palikti Dievui ir Bažnyčiai.
Tačiau galima pakartoti tai, ko iš jo buvo paprašyta, kai popiežius pakvietė jį darbuotis
į Vatikaną visuotinės Bažnyčios labui – įvairiais būdais, įvairiais keliais atgaivinti
autentišką Bažnyčios liturgijos dvasią ir reikšmę.
Pasak ganytojo, jam asmeniškai
pakvietimas į Romą iš Ispanijos ir naujos pareigos buvo netikėtas posūkis jo gyvenime.
Viena vertus, šioje naujoje tarnystėje jam intensyviai atsiskleidžia visos Bažnyčios
tikrovė, jos džiaugsmai ir vargai, kančios ir viltys. Taip pat matyti iš vidaus, kokį
svarbią ir didelę pagalbą, tyliai, bet su dideliu atidumu Romos Kurija teikia dalinėms
Bažnyčioms pasaulyje. Iš kitos pusės, kardinolas Canizares prisipažino, kad jam trūksta
tiesioginio sielovadinio darbo „apkasuose“ ir misijose.
Kalbėdamas apie liturgiją,
kardinolas pabrėžė, kad Vatikano II Susirinkime buvo pradėtas didžiulis liturgijos
atnaujinimo darbas. Šis susirinkimas liturgiją, Dievo Žodį pastatė į Bažnyčios gyvenimo
ir misijos centrą. Tačiau ar viskas, kas įvyko po to, buvo tai, ko norėta susirinkime?
Susirinkimas norėjo, kad liturgija būtų šaltinis ir tikslas krikščioniškame gyvenime,
pasauliečiams ir dvasininkams. Ar tai pasiekta, ar esame dar toli?
Pasak kardinolo,
reikia pripažinti, kad šiandien daugumos krikščionių – pasauliečių ir kunigų - gyvenime
liturgija nėra „siela“, nėra šaltinis ir siekis. Kiek rutinos ir vidutiniškumo, subanalinimo
ir paviršutiniškumo mūsų gyvenime. Kiek Mišių aukojama be dėmesio ar dalyvaujama jose
be deramo vidinio nusiteikimo? Iš čia mūsų silpnumas. Liturgija pirmiausia yra Dievo
veikimas, Dievo buvimas visko centre. Tik tai keičia ir atnaujina.
Kulto ir
sakramentų kongregacija ir jos kompetencijos per pastaruosius kelis metus sulaukė
kelių reformų. Jau anksčiau kitai Romos kurijos institucijai buvo pavesta spręsti
apie dispensas nuo kunigų įpareigojimų, neseniai kitai institucijai perduota kompetencija
spręsti apie kai kuriuos santuokos atvejus. Kita vertus, ruošiamasi įsteigti naują
skyrių muzikai ir sakraliam menui liturgijoje. Vis tik, pasak kardinolo Canizares,
„disciplinarinė“ Kulto ir sakramentų kongregacijos kompetencija nedingo. Juk liturgija
tuo pat metu yra taisyklė ir norma, taip pat kanoninė, kurią reikia gerbti. Galima
pasakyti, kad tai yra „ius divinum“, Dievo duotos normos. „Sakramentų disciplina“
turi būti gerbiama, o pažeidimai – koreguojami. (rk)