Bendroji trečiadienio audiencija. Šv. Pranciškus Salezas, Bažnyčios mokytojas
Trečiadienio bendrojoje audiencijoje, kuri vyko Vatikane, Pauliaus VI salėje, Benediktas
XVI maždaug septyniems tūkstančiams klausytojų pristatė dar vieną Bažnyčios mokytoją
– šv. Pranciškų Salezą.
„Dievas yra žmogaus širdies Dievas“: šiuose, rodos,
paprastuose žodžiuose užtinkame didžio mokytojo dvasingumo įspaudą, šv. Pranciškaus
Salezo, vyskupo ir Bažnyčios daktaro, apie kurį šiandien jums noriu kalbėti, - audiencijos
dalyviams sakė Šventasis Tėvas.
Pranciškus gimė 1567 metais, Prancūzijos pasienio
regione, senoje ir kilmingoje šeimoje. Gyvendamas tarp dviejų amžių, XVI ir XVII,
perėmė tai, kas buvo geriausia besibaigiančio amžiaus mokyme ir kultūriniuose laimėjimuose,
suderindamas humanizmo paveldą su mistinių krypčių absoliuto siekiu.
Jaunuolio
išsilavinimas buvo puikus – studijavo Paryžiuje, čia susipažino su teologija, vykdydamas
tėvo troškimą Paduvos universitete gavo teisės diplomą su aukščiausiu įvertinimu.
Susipažinęs su šv. Augustinu ir šv. Tomu Akviniečiu, kaip tikrą dvasinę dramą išgyveno
pagrindinius savo laiko teologinius klausimus. Patyrė gilią krizę, kuri vertė jo klausti
apie amžinąjį išgelbėjimą ir Dievo lemties (predestinacijos) klausimą jo atžvilgiu.
Intensyviai meldėsi, bet abejonė jį kankino taip smarkiai, kad kelias savaites beveik
nevalgė ir nemiegojo. Tačiau išbandymo kulminacijoje Paryžiuje Dominikonų bažnyčioje
atvėrė širdį. Dvidešimtmetis Pranciškus atrado taiką radikalioje ir išlaisvinančioje
Dievo meilėje: mylėti Dievą nieko už tai neprašant ir juo pasitikėti; nebeklausti
Dievo, ką Dievas padarys su manimi – tiesiog jį mylėti, nepriklausomai nuo to, ką
man duoda ar neduoda. Tokiu būdu atrado ramybę ir lemties klausimas, apie kurį buvo
diskutuojama tuo laiku, buvo išspręstas. Jis nebeieškojo, ką gali gauti iš Dievo,
tik jį mylėjo ir atsidavė jo gerumui. Ir tai buvo jo gyvenimo paslaptis, persišviečianti
pagrindiniame jo veikale, „Traktate apie Dievo meilę“.
Įveikęs tėvo pasipriešinimą
Pranciškus atsiliepė į Viešpaties kvietimą ir 1593 metais buvo įšventintas kunigu.
1602 metais tapo Ženevos vyskupu, tuo metu, kai miestas buvo kalvinizmo tvirtovė,
o jo vyskupo sostas buvo „ištremtas“ į Annecy miestą. Nors buvo neturtingos ir neramios
vyskupijos kalnuose, tiek pat gražių, kiek ir atšiaurių, Pranciškaus Salezo mokymo
ir gyvenimo įtaka to meto Europai buvo milžiniška. Apaštalas, pamokslininkas, maldos
ir veiksmo žmogus, Tridento susirinkimo idealų įgyvendintojas, kontraversijų ir dialogo
su protestantais dalyvis, europinio lygio diplomatinių misijų vadovas, tarpininkas
ir taikytojas. Pasak amžininkų, buvo itin žmogiškas – romus, švelnus, solidarus, garbingas.
Tačiau pirmiausia Pranciškus Salezas yra sielų vadovas. Po susitikimo su viena jauna
moterimi kils mintis parašyti vieną iš moderniojoje eroje labiausiai skaitytų knygų
– „Įvadas į pamaldų gyvenimą“. Iš gilios dvasinės bendrystės su šventąja Joana Pranciška
Šantaliete gims naujas religinis Vizitiečių (Aplankymo) ordinas, atsidavęs gailestingumo
darbams. Mirė 1622 metais, 55 metų, po laikų atšiaurumo ir apaštalinio vargo pažymėto
gyvenimo.
Šventojo Pranciškaus Salezo gyvenimas buvo sąlyginai trumpas, tačiau
nugyventas su dideliu intensyvumu, - sakė popiežius Benediktas XVI.
Į „Įvado
į pamaldų gyvenimą“ idealią adresatę Filotėją Pranciškus Salezas kreipiasi su kvietimu,
kuris tuo metu buvo revoliucinis: su kvietimu būti pilnai Dievo, liekant pasaulyje
ir vykdant savo pareigas – šeimoje, dvare, mieste. Popiežiaus Pijus IX dokumente,
kuriuo jis praėjus dviem amžiams (1877) paskelbs Pranciškų Salezą Bažnyčios daktaru,
šis išplėstas kvietimas į šventumą, į tobulumą itin pabrėžtas. Visi pasauliečiai yra
pakviesti į šventumą ir kasdienybės pašventinimą – nuo karalių, karvedžių ir teisėjų
iki krautuvininkų ir piemenų. Apie šį idealą daug kalbės ir Vatikano II Susirinkimas
ir mūsų laikų dvasingumas. Tai susitaikiusios žmonijos idealas, harmonija tarp veikimo
pasaulyje ir maldos, tarp buvimo pasaulyje ir tobulumo ieškojimo, su Dievo malonės
pagalba, kuri žmogaus nesugriauna, tačiau ištyrina.
„Traktate apie Dievo meilę“,
skirtame Teotimui, brandžiam krikščioniui, pateikiama sudėtingesnė pamoka. Čia pradedama
nuo žmogaus sampratos, antropologijos: žmogaus protas ar greičiau „protingoji siela“
yra suprantama kaip harmoninga architektūra, su erdvėmis, kurios sukasi aplink centrą,
mistikų vadinamą sielos „viršūne“. Šiame taške protas, peržengęs visas pakopas, „užmerkia
akis“ ir pažinimas tampa viena su meile. Kad meilė, dieviška, yra visų dalykų buvimo
prasmė Pranciškus Salezas apibendrino garsioje frazėje: „žmogus yra visatos tobulumas,
dvasia yra žmogaus tobulumas, meilė yra dvasios tobulumas, o meilės tobulumas yra
dieviška meilė (caritas)“.
Pasak Pranciškaus Salezo, Dievas traukia žmogų
su meilės jėga, kuri yra tikroji laisvė – nors meilė neturi grandinių, tačiau ji priverčia
paklusti su tokia delikačia jėga, kad nieko nėra stipriau už meilę, nieko nėra mieliau
už jos jėgą. Joanai Šantalietei šventasis rašė: „daryti viską dėl meilės, nieko dėl
jėgos – mylėti labiau paklusnumą, nei bijoti nepaklusnumo. Jums palieku laisvės dvasią,
neatmetančią paklusnumą, kaip šio pasaulio laisvė, tačiau atmetančią prievartą, skrupulą
ir baimę“.
Pasak Benedikto XVI, tokiame laikotarpyje kaip mūsų, ieškančiame
laisvės, kartais su prievarta ir nerimu, neturi dingti šio didžio dvasingumo ir taikos
mokytojo aktualumas, kuris savo mokiniams duoda „laisvės dvasią“, tikrą, mokymo apie
meilės pilnatvę viršūnę. Neatsitiktinai mūsų dienų dvasingumo ir pedagogikos kelių
pradžioje užtinkame pėdsaką šio mokytojo, be kurio nebūtų šv. Jono Bosko ar šv. Teresės
iš Lissieux „mažojo takelio“. (rk)