Už žmogžudystę nuteistas Jacques Fesch – pakeliui į altorių garbę

Vasario 25-ąją sukako 57 metai nuo tos dienos, kuri dramatiškai pakeitė tuomet 24 metų jaunuolio Jacques Fesch gyvenimą. Tądien jaunuolis įsiveržė į pinigų keityklą, sužeidė keitėją, o sprukdamas iš nusikaltimo vietos nušovė policininką. Tuoj pat buvo pagautas, o 1957 metų spalio 1 –ąją jam buvo įvykdyta mirties bausmė su giljotina. Tačiau šiuo metu jo beatifikacijos byla jau baigia diecezinę pakopą ir iškeliaus į Romą, į Šventųjų skelbimo kongregaciją, kurioje turės praeiti antrąjį tyrimo etapą.

Jacques Fesch priklausė pasiturinčiai šeimai. Daug įtakos jam padarė tėvas, stipri ir autoritariška, išsilavinusi asmenybė, atvirai deklaravusi savo ateizmą. Kita vertus, šeimoje trūko darnos, tėvai išsiskyrė, sūnus buvo paliktas sau pačiam. Anksti vedė, susilaukė dukters ir sūnaus.

Tačiau paradoksaliai būtent įkalinimo metas jam tapo naujo – krikščioniško - gyvenimo pradžia, padedant kalėjimo kapelionui ir kitiems. Bėgant mėnesiams, jo atsivertimas buvo radikalus ir gilus, lydimas mistinių patirčių, atgailos už padarytą nusikaltimą ir ankstesnį gyvenimą. Apie savo vidinį virsmą jis rašė savo mamai, žmonai, vos kelerių metų dukrai ir draugams. Rašė nemažai, yra išlikę apie 500 jo laiškų, kuriuos praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje išleido karmelitė vienuolė Veronique.

Vis dėlto jo beatifikacijos byla pradėta su labai dideliu atsargumu. 1987 metais Paryžiaus kardinolas Lustigier įsteigė komisiją, kuriai buvo pavesta ištirti Fesch gyvenimą ir atsivertimą. Tik 1993 metais buvo užvesta oficiali diecezinės pakopos beatifikacijos byla.

Užbėgant už akių įvairiems vertinimams, tuosyk Paryžiaus arkivyskupija pareiškė, kad Bažnyčiai paskelbti ką nors šventuoju „reiškia parodyti atsivertimo pavyzdį to, kuris, nepaisant savo žmogiško kelio, mokėjo klausytis Dievo balso ir atsiversti. Nėra tokių didelių nuodėmių, kurios sutrukdytų Dievui pasiekti žmogų ir jam suteikti išganymą“. Tai nėra jo nusikaltimo reabilitacija, tačiau pripažinimas, kad jis tapo tikru Jėzaus bičiuliu ir stovi šalia jo.

Viename iš laiškų Jacques Fesch rašė, jog prieš patekdamas į kalėjimą „buvau nepajėgus mylėti. Tėvas, motina, žmona, vaikas man buvo nesvarbūs. (...) Tapau kraštutinių egoistinių jausmų mašina, besirūpinanti tik savo malonumais, nekreipiant dėmesio į kitus“. Atsivertimas visą tai pakeitė. Fesch žodžiais, „aš iš tikro jaučiu, jog pradėjau gyventi. Jaučiu taiką ir savo gyvenimo prasmę, kai anksčiau buvau tik gyvas numirėlis“. Mirtį jis pasitiko su ramia malda, tikėdamas, jog netrukus bus pas tą, kuris jo laukia. (rk)