Aštuntasis eilinis sekmadienis

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“.

„Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“. (Mt 6,24-34)

BŪTI SU DIEVU

Būkime garbingi: išgyvename sunkius laikus. Šiuo atveju tenka kalbėti ne vien apie ekonominę situaciją, dėl kurios mūsų šeimoms tenka pakelti nemaža išbandymų. Visų pirma reiktų prisiminti vilties stygių, kuris žlugdo jaunimą, nebematantį ateities perspektyvų ir pasiduodantį pasaulio vilionėms, kuris siekia tik pasisavinti juos ir paversti savotiškai zombiais.

Kaip tik tokioje situacijoje ir girdime šio sekmadienio Dievo Žodį, esame raginami atsikvėpti ir pažvelgti į gyvenimo esmę. Tvirtai stovėdami ant žemės mes kreipiame savo žvilgsnius į aukštybes, leisdami savo širdžiai pakilti virš kasdienybės problemų, kad galėtume kitaip pažvelgti į tai, kas užpildo mūsų dienas.

Kalbame apie Dievą… Tokia yra svarbiausia, iki tol negirdėta ir iki šiol tinkamai nesuprasta krikščionybės žinia: Dievas yra ir Jis yra su mumis. Tai ne griežtas sąskaitininkas, kuris iš aukštybių šaltakraujiškai žvelgia į mūsų tragikomišką bruzdesį. Dievas visuomet rūpinasi mumis. Su šiuo nuostabiu tikrumu šio sekmadienio Evangelija ragina pakelti žvilgsnį nuo mūsų nerimo bei rūpesčių ir apsižvalgyti aplinkui: pastebėti dangaus paukščius ir laukų lelijas, pamėginti dar kartą nusistebėti tuo, kaip išmintingai Dievas sukūrė pasaulį. Žinoma, mes esame kviečiami savo veido prakaitu pelnyti kasdieninę duoną, tačiau tai jokiu būdu neturi būti pažymėta beatodairiško kaupimo siekiu, negali būti apsėsta gobšumo demono, apakinančio mūsų sielas. Tikro Jėzaus mokinio širdis nėra apsunkusi, nes jis žino, kad Tėvas pažįsta jo širdį ir yra kartu su juo.

Šį žiemos sekmadienį pamėginkime atpažinti Viešpaties buvimą jo Apvaizdoje, kuri rūpinasi žvirbliais ir medžiais, jau greitai pradėsiančiais busti iš žiemos miego. Pamėginkime įžvelgti toliau, negu leidžia mūsų kasdienybė, ieškodami visų pirma Dievo karalystės, kad mokėtume priimti ir visa kita. Kiekvienai dienai užtenka savo vargų: mes esame kviečiami nuoširdžiai pragyventi savo dieną, palikdami Viešpačiui rūpintis mūsų ateitimi.

Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje pranašas Izaijas Dievą lygina su mylinčia motina, kuri niekada neužmiršta savo vaiko. Dievas nėra savanaudis, perdėtai griežtas, apsupantis perdėta globa, Jis nesusierzina ir nepasiduoda pykčiui, kaip kartais atsitinka mūsų žemiškiesiems gimdytojams. Dievas žino, kad mes privalome augti, stebi mūsų elgesį, tačiau nesikiša, kad mums iššnypštų nosį ar užrištų batų raištelius. Dievas pasitiki mumis, nes žino, kad mes sugebėsime atlikti tai, ką Jis mums pavedė, ir drauge primena, kad niekuomet mūsų neapleis, užtikrindamas, kad tada, kai nebesugebėsime kažko padaryti vieni patys, visuomet pasirūpins mumis.

Savo gyvenimo kelyje mes esame kviečiami daugiau žvelgti į Dievą ir savo gyvenimo centre pastatyti Dievo karalystės paieškas. Mums reikia suprasti, kad Dievas nėra draudikas, užtikrinantis, kad mūsų gyvenime nebus skausmo. Jis vertina mus, kaip suaugusius žmones, kuriems yra suteikta galimybė gyvenimo įvykiuose įžvelgti ir kitą prasmę. Pasaulis nėra apgaulė ar į chaosą grimztantis prievartos urvas, kuriame net nėra prasmės gyventi. Priešingai: aplink mus yra kuriama didžiulė meilės mozaika, prie kurios savuosius spalvingus akmenėlius turime pridėti ir mes. Dievas kviečia mus būti Jo bendradarbiais.

Žinoma, kad tai suprastume, reikia tikrai didelio tikėjimo… Kaip tik todėl Jėzus ir ragina mus apsižvalgyti, pažvelgti į lelijas, į paukščius. Pridėčiau ir daugiau: pažvelgti į jūrą, į dar tyliai ateinantį pavasarį, pagaliau į saulės šviesą atspindinčią sniego pusnį. Viskas aplink mus tvirtina, kad Dievas sukūrė pasaulį išmintingai, žvelgdamas į ateitį. Mes galime ir turime darbuotis, rūpintis mokesčiais, namais, savo artimaisiais, tačiau drauge neužmiršdami, kad mūsų širdis ilgisi Dievo karalystės ir Jo teisybės. Tada galėsime suprasti ir apaštalo Pauliaus raginimą antrajame Mišių skaitinyje: jei aplink mus ir yra priešingai besielgiančių žmonių, mums tai neturi rūpėti. Mes pernelyg rūpinamės kitų nuomone, vietoje to, kad gyventume palaiminimais, Evangelijos žinia ir gaivintume viltį, peržengiančią šio pasaulio ribas. (Mons. Adolfas Grušas)