Popiežiškosios gyvybės akademijos asamblėja. Žmogaus orumas, poabortinės traumos, virkštelių bankai

Vasario 24 dieną Romoje prasidėjo Popiežiškosios gyvybės akademijos XVII generalinė asamblėja. Jai pirmą sykį vadovauja neseniai į akademijos pareigas paskirtas vyskupas Ignaco Carrasco de Paula. Trijų dienų trukmės asamblėjos darbuose dalyvauja kelios tematinės darbo grupės. Sesijos pagrindinės temos yra dvi. Viena iš jų apie virkštelių bankus, apie kamieninių ląstelių iš virkštelių panaudojimą, apie teisinius aspektus. Antra didelė tema skirta traumoms po abortų, mokslinės literatūros apžvalgai, prevencijai ir gydymui. Trečioji asamblėjos tema yra nevaisingumo gydymas, vis dėlto ji bus išplėtota kituose susitikimuose.

Savo įvadinėje kalboje vyskupas Carrasco de Paula dar kartą pabrėžė Popiežiškosios gyvybės akademijos misiją – ginti žmogaus gyvybę. Ši misija nėra lengva ar romantiška, kai vis daugiau agresijos prieš žmogaus gyvybę.

Pasak ganytojo, ginti žmogaus gyvybę nėra veikti abstrakčiai, nėra ideologijos kūrimas. Tokios misijos centre yra konkretus asmuo. Popiežiškąją gyvybės akademiją būtų galima pervadinti Popiežiškąja akademija asmeniui.

Popiežiškosios akademijos užduotis yra suburti aukštos kvalifikacijos ekspertus mokslų, technologijų, etikos disciplinų srityse. Šiandieninės problemos yra sudėtingos, jas nėra paprasta gerai suprasti. Akademijos įdirbis yra perduodamas kitoms Šventojo Sosto institucijoms, pateikiamas mokslinio pasaulio bendruomenei.

Dvi darbo grupės, kurių temos liečia virkštelių bankus ir poabortines traumas, savo darbą pradėjo dar 2010 metų rugsėjo mėnesį, o šiomis dienomis pristato jo rezultatus. Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas komentuodamas šias dvi temas sakė, kad, viena vertus, norima parodyti virkštelių bankų reikalingumą ir naudingumą visai visuomenei. Antra vertus, norima aptarti poabortines traumas.

Vyskupas Carrasco de Paula pabrėžė, kad šios traumos nėra vadintinos „poabortiniu sindromu“. Sindromas yra aiškiai apibrėžta klinikinė kategorija ir traumos po aborto į ją nepatenka. Bet iš kitos pusės, abortas palieka pasekmių. Kartais tos pasekmės minimalios, kartais psichologinio pobūdžio, kartais socialinio. Antai, dažnos situacijos, kai moteris nenori aborto, tačiau yra įkalbama savo draugo arba vyro, pasirenka abortą dėl socialinio spaudimo. Tai turės pasekmių pirmiausia šeimos vienybei.

Pasak Carrasco de Paula, daug pastangų akademija ateityje skirs nevaisingumo temai. Jis pridūrė, kad nežadama kalbėti apie dirbtinio apvaisinimo technikas, ribas ar pavojus, tačiau apie alternatyvius kelius. Šiandien poros su vaisingumo problemomis yra beveik automatiškai nukreipiamos į dirbtinio apvaisinimo institucijas, nors nevaisingumo gydymo srityje pastaruoju laiku padaryta milžiniškų žingsnių. Tuo tarpu neretai patariama net „negaišti laiko“ dirbtinio apvaisinimo alternatyvoms. Tai ne tik medicininis, bet ir mentaliteto klausimas. (rk)