Septintasis eilinis sekmadienis

„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.
Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.
(Mt 5, 38-48)

BŪTI KAIP TĖVAS, mons. A. Grušas:

Būkite šventi, nes aš esu šventas,- tokius Viešpaties žodžius girdime šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje. Dievas taip kalba savo išsirinktajai tautai.
Mes, Evangelijos žmonės irgi tik tokioje perspektyvoje galime rimtai priimti Viešpaties paskelbtus palaiminimus ir po jų sekusį ilgą Kalno pamokslą. Nežiūrint to, kad mes visa tai vadiname Evangelijos pamatu, vis tiktai ne kartą sieloje kyla klausimas: ar tikrai įmanoma gyventi, vadovaujantis Evangelijos paradoksais? Ar tikrai galima kam nors pasiūlyti taip gyventi?
Mums reikia suprasti, kad, kaip jau kalbėjome praėjusiais sekmadieniais, neįmanoma krikščioniško tikėjimo suvesti vien tik į įsakymus, kurių laikymasis užtikrintų Dievo atlygį, į tam tikrą moralinį elgesį. Viskas yra kur kas sudėtingiau: be Kristaus krikščioniška moralė būtų nemorali, nes jos neįmanoma būtų laikytis. Neveltui juk manome, kad Viešpats pernelyg daug reikalauja iš savo sekėjų…
Viskas keičiasi tada, jei mes ryžtamės sekti dangiškojo Tėvo pavyzdžiu. Tada mūsų meilė tampa neribota, nes kaip tik taip mus myli Dievas.
Taip atsitinka ne todėl, kad dedame nežmoniškas pastangas, esame didvyriai, bet todėl, kad esame sutikę savo gyvenimo kelyje Dievą, kurio malonė pakeičia mūsų širdį…
Patarlė „akis už akį ir dantis už dantį“, kuri mums atrodo žiauri ir primityvi, senojoje visuomenėje iš tikrųjų reglamentavo žmonių elgesį ir statė tam tikrus barjerus: atsakas į skriaudą turėjo būti proporcingas įžeidimui, neperžengiant ribų ir neduodant valios aklam kerštui.
Apsižvalgius aplinkui reiktų pripažinti, kad tas senovinis šitaip suprastas principas ir dabar nemažai galėtų padėti žmonijai, siekiant didesnio teisingumo, nes pernelyg dažnai žmonių reakcija būna neadekvati, susiduriame su įvairiais perlenkimais, kurie, vietoje to, kad atitaisytų padarytą nuostolį, dar labiau sužeidžia. Tam nebūtina leistis į diplomatinius tarpvalstybinių santykių svarstymus. Pakanka vien tik pagalvoti apie šeimos narių, bendradarbių, praeivių tarpusavio santykius: menkas gestas, neatsargiai ištartas žodis gali išprovokuoti nežabotą pyktį.
Panašu, kad mes tik vadinamės krikščionimis…
Iš tiesų Jėzus savo mokiniams siūlo išdrįsti padaryti daugiau.
Jei peiliu ginkluotas beprotis puola vaiką, tėvas jį gina bet kokia kaina, ir nėra abejonių, kad jis elgiasi gerai ir teisingai. Tikriausiai niekas nepaneigs, kad tokiu atveju širdis yra kupina pykčio piktadariui.
Vis dėlto kai kuriais atvejais Dvasia gali sušildyti mūsų širdis, kad mes, kaip Kristus, pajėgtume dovanoti ir atleisti. Žinoma, kasdienybėje paprastai nepasitaiko, kad reiktų rizikuoti savo gyvybe, tačiau mes galime išmokti bent jau tinkamai laikytis, susidūrę su provokacijomis.
Jėzaus laikais rabinai irgi mokė mylėti bei atleisti, ir toks elgesys nebuvo laikomas išskirtiniu, tačiau šis principas buvo taikomas tik kitų žydų atžvilgiu, o priešų reikėjo nekęsti. Žinodami tai, galime suprasti, koks neįprastas buvo viską aukštyn kojomis verčiantis Jėzaus mokymas: nėra nuopelno mylėti tą, kuris tave myli. Eiti Tėvo pėdomis, reiškia: melstis už savo priešą, linkėti jam atsivertimo, o ne mirties. Viešpats Jėzus pats tai įrodė, ant kryžiaus atleisdamas savo žudikams.
Normalu jausti antipatiją savo priešui, tačiau Evangelijos dvasia ragina peržengti antipatiją, ieškant to, kas galėtų jungti žmones…
Normalu ginti savo turtą, teritoriją, savo šeimą, bet, sekant Evangelija, esame raginami siekti dialogo, stengtis pažinti ir suprasti…
Normalu, kad visuose mumyse yra kartais į paviršių išlendanti tamsioji pusė, tačiau Evangelija ragina duoti viršų tam, kas mumyse yra šviesu ir garbinga, kad taip būtų nugalėtas blogis mumyse…
Jei buvimas krikščionimis nekeičia mūsų prioritetų, gyvenimo, mūsų reakcijų, reiškia, kad Evangelija iš tiesų nepaliko mūsų širdyse jokio pėdsako.
Galime sakyti, kad Jėzus kalba tiesmukiškai ir pernelyg griežtai… Tai tiesa: Jėzus prašo daug, nes duoda labai daug…
Jis nereikalauja, kad jo sekėjai būtų spindintys šaunūs žmonės, slepiantys net savo vardus dėl klaidingai suprasto nusižeminimo. Jam reikia vyrų ir moterų, kurie sugebėtų sau ir kitiems atsakyti, kas yra Dievas, ir koks yra Dievą tikintis žmogus.
Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas,- tokiais žodžiais baigiama šio sekmadienio Evangelijos ištrauka.
Tai nėra raginimas dėti neįmanomas pastangas tokiam tobulumui pasiekti, bet priimti savyje Dievo veikimą.
Įdomu, kad evangelistas Lukas, atkartodamas tuos žodžius, juos nusakė kiek kitaip: Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.
Galbūt Lukas bijojo, kad krikščionys nepradėtų manyti esą geresni už kitus, netaptų naujaisiais fariziejais, besididžiuojančiais savo teisumu veidmainiais.
Dievo tobulumas mums kaip tik ir yra Jo gailestingumas, su kuriuo Jis žvelgia į mūsų menkumą.
Ir mes einame Tėvo pėdomis, kai net blogai besielgiančiame stengiamės įžvelgti gėrio kibirkštėlę, kai rūpinamės įžvelgti šviesiąją daiktų bei asmenų – taip pat ir savęs pačių – pusę, kai pirmas jausmas mumyse yra noras mylėti…