2011-02-19 17:18:58

Kryžiaus ir apskritimo simbolika bažnyčių architektūroje


Per pastarąsias kelias savaites Italijos spaudoje pasirodė keletas straipsnių apie bažnytinę architektūrą, apie tai rašyta ir Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“.

Italijoje, kaip ir kitose krikščioniškos tradicijos kraštuose, per pastaruosius dešimtmečius ar keliolika metų buvo pastatyta naujų katalikiškų šventovių, kurios gerokai skyrėsi nuo tradicinės architektūros. Kaip gerai žinoma, išsiskyrė ir požiūris į jas. Vieni šios naujos architektūros ieškojimus, dažnai parengtus itin garsių architektų studijose, gyrė, o kiti peikė. Vieni sakė, kad naujose bažnyčiose išnyko krikščioniška simbolika, ištirpo sakralumo pojūtis, kiti tvirtino, kad simbolizmas pateiktas kitu būdu, o nenusisekusios modernios architektūros pavyzdžių kritikos nereikėtų taikyti visai moderniajai religinei architektūrai.

Pavyzdžiui, garsus italų architektas ir architektūros istorikas Paolo Portoghesi sukritikavo neseniai Modenos mieste pastatytą bažnyčią, kurią suprojektavo kitas žinomas italų architektas Mauro Galantino. Pasak pirmojo, Modenos bažnyčioje esama estetiškumo ir racionalumo, tačiau visai nepateisinamas vidinis išplanavimas, kuris padalija šv. Mišiose dalyvaujančius tikinčiuosius į dvi dalis, esančias viena prieš kitą. Taip išardomas vieningos krikščionių bendruomenės simbolizmas. Tačiau architektas Galantino replikavo, kad krikščionių bendruomenės padalijimas į dvi dalis yra simbolinis eucharistinio stalo, prie kurios žmonės sėdi skirtinguose kraštuose, pavaizdavimas.

Vasario 9 ir 10 dienomis Šventojo Sosto dienraštyje išspausdinti du straipsniai, kuriuose du bažnytinės architektūros ekspertai aprašo bažnyčių architektūrą istorinėje perspektyvoje.

Timothy Verdon rašo apie „didžiųjų Romos bažnyčių tradiciją“. Pasak jo, didelių bažnyčių statymas yra vienas iš Vakarų krikščionybės bruožų. Dažname Europos mieste katedros, vienuolynų bažnyčios yra įspūdingiausi pastatai.

Idėjos apie krikščionišką kulto vietą lūžis įvyko imperatoriaus Konstantino eroje, IV amžiaus pradžioje. Iki to laiko, kaip liudija apaštalo Pauliaus laiškai ir kiti istoriniai šaltiniai, krikščionys melsdavosi namuose, mažose namų bendruomenėse. Kartais turtingi ar kilmingi krikščionys bendruomenės maldos poreikiams atiduodavo didesnes, gražiai įrengtas sales. Imperatoriaus Konstantino motina Elena šiam tikslui atidavė savo rūmų Romoje reprezentacinę salę, šiandien įkomponuotą į Šventojo Kryžiaus Jeruzalėje baziliką. Vis tik pirmuosius tris šimtus metų krikščionių bendruomenės, rodos, nejautė didelės būtinybės išskirti savo kulto pastatų iš juos supančio pasaulio.

Tačiau būtent Elenos sūnus imperatorius Konstantinas pradėjo naują etapą, sukurdamas didelių bažnyčių – bazilikų – tinklą, pasinaudojant viešų aulų ar imperatoriškų salių architektūriniu modeliu. Konstantino bazilikų buvo daug ir tai buvo didžiulės struktūros: šv. Jono bazilika Laterane, šv. Sebastiano bazilika prie Apijaus kelio, šv. Lauryno bazilika prie Tiburtinos kelio ir kitos. Šv. Petro bazilika buvo 64 metrų pločio, o jos navos – 90 metrų ilgio.

Pirmosios bazilikos dažnai buvo pailgo stačiakampio formos. Norint pasiekti altorių, reikėjo ją visą pereiti. Tai simbolizavo tikinčiojo kelią link Dievo. Tačiau netrukus subrendo idėja statyti apskritimo formos pastatus. Graikų-romėnų mentalitete apskritimas žymėjo mirties slėpinį. Vėlyvoje imperatoriškojoje architektūroje apskritimo forma buvo naudojama mauzoliejams. Konstantiniška bazilika Jeruzalėje, apgaubusi tuščią Jėzaus kapą, taip pat buvo apskritimo formos. Apvaliose bažnyčiose altorius yra centre – jei apskritimas, be pradžios ir pabaigos, simbolizuoja ieškojimą, tai jo centras – ieškojimo pabaigą, atvykimą į ieškotą uostą. Apskritimas taip pat gali simbolizuoti begalybę ir tobulumą. V amžiaus šv. Stepono bažnyčios architektūroje sujungtas tiek stačiakampis, tiek apskritimas.

Tuo tarpu Maria Antonietta Crippa straipsnyje aprašomas jau viduramžius siekiantis simbolizmas lotyniško kryžiaus formos baziliką tapatinti su nukryžiuoto Kristaus figūra. Bazilika taip pat yra visos dvasinės Bažnyčios simbolis. Profesorės cituotas XII amžiaus teologas Honorijus iš Autuno rašė, jog lotyniško kryžiaus formos bažnyčios rodo pasauliui nukryžiuotą krikščionių tautą, o rato formos bažnyčios simbolizuoja pabaigos neturinčią ir meile paremtą Amžinybę. (rk)







All the contents on this site are copyrighted ©.