Kryžiaus ir apskritimo simbolika bažnyčių architektūroje
Per pastarąsias kelias savaites Italijos spaudoje pasirodė keletas straipsnių apie
bažnytinę architektūrą, apie tai rašyta ir Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore
Romano“.
Italijoje, kaip ir kitose krikščioniškos tradicijos kraštuose, per
pastaruosius dešimtmečius ar keliolika metų buvo pastatyta naujų katalikiškų šventovių,
kurios gerokai skyrėsi nuo tradicinės architektūros. Kaip gerai žinoma, išsiskyrė
ir požiūris į jas. Vieni šios naujos architektūros ieškojimus, dažnai parengtus itin
garsių architektų studijose, gyrė, o kiti peikė. Vieni sakė, kad naujose bažnyčiose
išnyko krikščioniška simbolika, ištirpo sakralumo pojūtis, kiti tvirtino, kad simbolizmas
pateiktas kitu būdu, o nenusisekusios modernios architektūros pavyzdžių kritikos nereikėtų
taikyti visai moderniajai religinei architektūrai.
Pavyzdžiui, garsus italų
architektas ir architektūros istorikas Paolo Portoghesi sukritikavo neseniai Modenos
mieste pastatytą bažnyčią, kurią suprojektavo kitas žinomas italų architektas Mauro
Galantino. Pasak pirmojo, Modenos bažnyčioje esama estetiškumo ir racionalumo, tačiau
visai nepateisinamas vidinis išplanavimas, kuris padalija šv. Mišiose dalyvaujančius
tikinčiuosius į dvi dalis, esančias viena prieš kitą. Taip išardomas vieningos krikščionių
bendruomenės simbolizmas. Tačiau architektas Galantino replikavo, kad krikščionių
bendruomenės padalijimas į dvi dalis yra simbolinis eucharistinio stalo, prie kurios
žmonės sėdi skirtinguose kraštuose, pavaizdavimas.
Vasario 9 ir 10 dienomis
Šventojo Sosto dienraštyje išspausdinti du straipsniai, kuriuose du bažnytinės architektūros
ekspertai aprašo bažnyčių architektūrą istorinėje perspektyvoje.
Timothy Verdon
rašo apie „didžiųjų Romos bažnyčių tradiciją“. Pasak jo, didelių bažnyčių statymas
yra vienas iš Vakarų krikščionybės bruožų. Dažname Europos mieste katedros, vienuolynų
bažnyčios yra įspūdingiausi pastatai.
Idėjos apie krikščionišką kulto vietą
lūžis įvyko imperatoriaus Konstantino eroje, IV amžiaus pradžioje. Iki to laiko, kaip
liudija apaštalo Pauliaus laiškai ir kiti istoriniai šaltiniai, krikščionys melsdavosi
namuose, mažose namų bendruomenėse. Kartais turtingi ar kilmingi krikščionys bendruomenės
maldos poreikiams atiduodavo didesnes, gražiai įrengtas sales. Imperatoriaus Konstantino
motina Elena šiam tikslui atidavė savo rūmų Romoje reprezentacinę salę, šiandien įkomponuotą
į Šventojo Kryžiaus Jeruzalėje baziliką. Vis tik pirmuosius tris šimtus metų krikščionių
bendruomenės, rodos, nejautė didelės būtinybės išskirti savo kulto pastatų iš juos
supančio pasaulio.
Tačiau būtent Elenos sūnus imperatorius Konstantinas pradėjo
naują etapą, sukurdamas didelių bažnyčių – bazilikų – tinklą, pasinaudojant viešų
aulų ar imperatoriškų salių architektūriniu modeliu. Konstantino bazilikų buvo daug
ir tai buvo didžiulės struktūros: šv. Jono bazilika Laterane, šv. Sebastiano bazilika
prie Apijaus kelio, šv. Lauryno bazilika prie Tiburtinos kelio ir kitos. Šv. Petro
bazilika buvo 64 metrų pločio, o jos navos – 90 metrų ilgio.
Pirmosios bazilikos
dažnai buvo pailgo stačiakampio formos. Norint pasiekti altorių, reikėjo ją visą pereiti.
Tai simbolizavo tikinčiojo kelią link Dievo. Tačiau netrukus subrendo idėja statyti
apskritimo formos pastatus. Graikų-romėnų mentalitete apskritimas žymėjo mirties slėpinį.
Vėlyvoje imperatoriškojoje architektūroje apskritimo forma buvo naudojama mauzoliejams.
Konstantiniška bazilika Jeruzalėje, apgaubusi tuščią Jėzaus kapą, taip pat buvo apskritimo
formos. Apvaliose bažnyčiose altorius yra centre – jei apskritimas, be pradžios ir
pabaigos, simbolizuoja ieškojimą, tai jo centras – ieškojimo pabaigą, atvykimą į ieškotą
uostą. Apskritimas taip pat gali simbolizuoti begalybę ir tobulumą. V amžiaus šv.
Stepono bažnyčios architektūroje sujungtas tiek stačiakampis, tiek apskritimas.
Tuo
tarpu Maria Antonietta Crippa straipsnyje aprašomas jau viduramžius siekiantis simbolizmas
lotyniško kryžiaus formos baziliką tapatinti su nukryžiuoto Kristaus figūra. Bazilika
taip pat yra visos dvasinės Bažnyčios simbolis. Profesorės cituotas XII amžiaus teologas
Honorijus iš Autuno rašė, jog lotyniško kryžiaus formos bažnyčios rodo pasauliui nukryžiuotą
krikščionių tautą, o rato formos bažnyčios simbolizuoja pabaigos neturinčią ir meile
paremtą Amžinybę. (rk)