Įvairiais minėjimais ir malda Lietuvoje pažymėta Vasario 16-oji

Įvairiais šventiniais minėjimas ir malda trečiadienį Lietuvoje pažymėtos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16-ąją devyniasdešimt trečiosios metinės.

Vilniuje minėjimai prasidėjo Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarų pagerbimu Rasų kapinėse. Mišioms Vilniaus katedroje vadovavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Homilijoje jis tarp kita ko kalbėjo:

Visi ilgimės balandžio su žalia taikos šakele snape. Jo laukiame iš mūsų valdžios vyrų bei moterų, iš mokslininkų ir mokytojų; jos su ilgesiu dairosi šeimos ir bendruomenės. Tačiau šis balandis gyvena kiekvieno mūsų širdyje. Kaip dažnai mes jį įkaliname ir neišleidžiame, nes bijome būti taikos pasiuntiniais, nes tai atrodo tarsi negarbingas pralaimėjimas. Tai yra pati didžiausia šių laikų žmonių klaida. Troškimas būti galingais ir stipriais verčia kovoti ir valdyti kitus. Kaip išsivaduoti iš šios baisios nelaisvės?
[...]
Dievo Gailestingumo metai, kuriuos paskelbė Lietuvos vyskupai, tarsi dieviškos meilės kibirkštys pažiro po mūsų tėvynę ir už jos ribų. Gailestingumo žinia beldžiasi į mūsų miestus, kaimus, ligonines, senelių ir vaikų namus skelbdama Gerąją Naujieną: Dievas yra Meilė! Priimkime šią žinią! Patikėkime, kad Dievas myli kiekvieną be sąlygų, be išskaičiavimų, kad jis trokšta apsčiai mums duoti savojo gailestingumo, kad ir mes taip pat galėtume mylėti vieni kitus ir kurti meilės, gerumo ir gailestingumo bendruomenes. Tepadeda mums Dievas būti jo taikos ir gerumo pasiuntiniais.

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Mišioms vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Po Mišių jaunimo ir visuomeninių organizacijų eisena nuo Prisikėlimo bažnyčios atžygiavo į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, kur vyko iškilmingas minėjimas. Pavakare Prisikėlimo bažnyčioje ir prieškarinėje prezidentūroje surengti koncertai.

Keletas iš traukų iš arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus Prisikėlimo bažnyčioje sakytos homilijos:

Lietuva mums yra tarsi Nojaus arka, nešanti mus per neramius istorijos vandenis. Išgyvenome pačius sunkiausius istorijos laikotarpius, kai reikėjo apginti teisę laisviems gyventi prie Baltijos krantų. Mes ne tik išlikome gyvi, bet ir išsaugojome tikėjimą, kultūrą, kalbą bei papročius. Šiandien kai kas suabejoja, ar ši arka plaukia reikiama kryptimi, ar ji kartais neskęsta ir ar nereikia bėgti iš jos, bandant išlikti gyviems. Kai kurie net yra praradę tikėjimą Lietuva ir jos žmonėmis. Šis praradimas panašus į tą, kurį išgyvena žmogus, per stichinę nelaimę praradęs namus ir savo artimuosius.
[...]
Plaukiantieji Nojaus arka matė tik tvano vandenis ir tai juos gąsdino, bet drauge vertė su dėkingumu atsigręžti į juos gelbstintį Dievą.
[...]
Tikintieji į Kristų yra pašaukti ne keikti tamsą, bet nešti šviesą ir laiminti darančius gera. Šitai turime daryti kasdien. Mums niekas nekliudo daryti gera savo aplinkoje – šeimoje ir bendruomenėje. Tad darykime gera ir neškime viltį jos stokojantiems. Tegu tai bus patys mažiausi geri darbai, bet jie kurs Lietuvą.

Vasario 16-ąją buvo meldžiamasi ir Romoje. Popiežiškojoje Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje aukotose Mišiose kartu su kolegijos kunigais dalyvavo keli Romos lietuvių bendruomenės nariai.